išvykti ir kodėl ji jiems nepakankamai patiko, kad ten pasiliktų.
Prieš keliones Šeinas nebuvo nusistatęs. Tiesiog manė, kad gali nusigauti visur, kur nori, sėdėdamas prie savo pikapo vairo. Taip galėjo kontroliuoti laiką, atstumą ir greitį.
Tačiau žmonių būna įvairių.
Jis tikėjosi lengvai pastebėti Reganos koledžo draugę. Ji moteris, o moteris Šeinas pažįsta. Bus įpusėjusi trečią dešimtį, maždaug penkių pėdų ir penkių colių ūgio, liesa, rudais plaukais ir rudomis akimis už akinių storais stiklais. Iš trumpo Reganos apibūdinimo susidarė įspūdį, kad Rebeka Nait nebus labai stilinga, taigi nutarė dairytis blankios intelektualės su portfeliu ir patogiais batais.
Jis stoviniavo prie vartų, stebėdamas dvi pamainos laukiančias lėktuvo palydoves. Pagalvojo, kad ši profesija pritraukia gražių moterų. Gal vyrui net būtų verta kelioms valandoms įstrigti skraidančioje metalinėje skardinėje.
Kai pro vartus pasipylė keleiviai, jis ėmė juos atidžiai stebėti. Matė išvargusius verslininkus. Vilkinčius kostiumus, su kaklaraiščiais. Už jokius pinigus jis nesutiktų praleisti aštuonių ar dešimt valandų per dieną su kostiumu. Pro jį praėjo graži blondinė, mūvinti dailiai prigludusias raudonas kelnes. Eidama pro šalį ji gundomai šyptelėjo. Jis su malonumu įkvėpė jos kvepalų aromato.
Jai įkandin dideliais žingsniais išėjo graži brunetė didelėmis auksaspalvėmis akimis. Tos akys jam priminė gintarinius karolius, kuriuos jo motina laikė brangenybių dėžutėje.
Paskui ją sekė močiutė su didžiuliu pirkinių krepšiu. Jos akys sudrėko iš jaudulio ir ji nusišypsojo trims vaikams, o šie prilėkę apkabino ją per kelius.
Štai kur ji, nusprendė Šeinas, pamatęs susikūprinusią moterį rudais plaukais, susuktais į kuodą ant pakaušio. Ji nešėsi portfelį ir avėjo storapadžius batus su raišteliais. Ant nosies puikavosi kvadratiniai akiniai. Dairėsi lyg pelėda ir atrodė sutrikusi.
– Labas. – Jis nusišypsojo ir draugiškai mirktelėjo.
Išsigandusi moteris žengė atatupsta per tris laiptelius ir atsitrenkė į susivėlusį vyrą, tempiantį išsipūtusį drabužių lagaminą.
– Kaip sekasi? – Šeinas ištiesė ranką paimti jos portfelio ir pamatė, kaip moters trumparegės akys baimingai išsiplėtė. – Aš Šeinas. Regana atsiuntė jūsų pasitikti. Ji pati negalėjo atvažiuoti. Kaip skrydis?
– Aš, aš… – Moteris gindamasi priglaudė portfelį prie kaulėtos krūtinės. – Aš iškviesiu apsaugą.
– Nurimkite, Beke. Aš jus tik pavėžėsiu.
Ji prasižiojo ir sucypė. Kai Šeinas ištiesė ranką, norėdamas nuraminti, ji smarkiai trenkė per ją portfeliu. Kol jis svarstė, nusijuokti ar nusikeikti, kažkas lengvai palietė jam ranką.
– Atsiprašau. – Graži brunetė pakeltais antakiais įdėmiai žvelgė į jį. – Jūs tikriausiai ieškote manęs.
Jos lūpos – putlios ir sodrios, kaip pastebėjo Šeinas, – smagiai šypsojosi.
– Sakėte, kad esate Šeinas. Tikriausiai Šeinas Makeidas?
– Taip. Ak. – Jis atsigręžė į moterį, kurią buvo užkalbinęs. – Atsiprašau, – mėgino atitaisyti padėtį, bet ji jau lėkė tolyn lyg vilkų persekiojamas kiškis.
– Turbūt jai jau seniai neteko patirti tokio jaudinamo įvykio, – pasakė Rebeka. Ji įsivaizdavo, kaip vargšė moteriškė turėjo jaustis. Juk taip liūdna būti droviai, blankiai ir kiek kitokiai nei visi. – Esu Rebeka Nait, – pridūrė ji ir ištiesė ranką.
Šeinas ją kitaip įsivaizdavo, bet atidžiau pažiūrėjęs nutarė, kad ne per daug ir prašovė. Moteris atrodė intelektuali, jei tik galėjai atitraukti žvilgsnį nuo jos akių. Ji neavėjo patogių batų, užtai buvo patogiai, berniukiškai, apsikirpusi plaukus. Jam labiau patiko ilgi moterų plaukai, bet šiam aštrių, lapiškų bruožų veidukui trumpa šukuosena visai tiko.
Tikriausiai ji liesa. Sunku buvo pasakyti, nes vilkėjo laisvą megztinį ir kelnes. Juodos spalvos.
Jis dar kartą nusišypsojo ir paspaudė siaurą ilgais pirštais ranką.
– Regana sakė, kad jūsų akys rudos, bet taip nėra.
– Mano vairuotojo pažymėjime nurodyta, kad jos rudos. Ar Reganai kas nors atsitiko?
– Jai viskas gerai. Tiesiog turi daug darbų. Leiskite man jį paimti.
Jis siektelėjo didelio, su daugybe kišenių, krepšio ant jos peties.
– Ne, ačiū. Pasinešiu pati. Jūs vienas iš jos vyro brolių?
– Taip.
Šeinas paėmė ją už parankės, norėdamas išvesti į terminalą.
Rebeka pastebėjo, kad jo pirštai stiprūs. Ir mėgsta liesti. Tai netrukdė. Ji nespiegs kaip ana moteris arba kaip ji pati būtų dariusi prieš keletą mėnesių susidūrusi su tikru vyru.
– Tas, kuris ūkininkauja?
– Taip. Iš pirmo žvilgsnio jūs nepanaši į mokslų daktarę.
– Tikrai? – Ji paskersakiavo į jį. Nemažai treniravosi priešais veidrodį, kol išmoko taip žiūrėti. – O ta moteris, kuri dabar tikriausiai bando atsipeikėti artimiausiame moterų tualete, buvo panaši?
– Nusprendžiau pagal batus, – paaiškino Šeinas ir nusišypsojo pažvelgęs į Rebekos dailius juodos medžiagos žemakulnius batelius.
– Supratau. – Jiems leidžiantis judančiais laiptais į bagažo skyrių, ji atsigręžė į jį. Jis vilkėjo flanelinius marškinius prasegta apykakle, padėvėtus džinsus ir subraižytus batus. Rankos buvo didelės ir sudiržusios. Iš po senos kepurės kyšojo tankūs juodi plaukai. Liesas įdegęs veidas būtų tikęs bet kokiai pardavimo reklamai.
– Jūs atrodote kaip fermeris. Kaip ilgai reikės važiuoti į Antietamą?
Šeinas svarstė, ar ji mėgino jį įžeisti, ar pasakyti komplimentą.
– Truputį ilgiau nei valandą. Pirmiausia paimkime jūsų lagaminus.
– Juos atsiųs vėliau. – Džiaugdamasi esanti praktiška ji patapšnojo per petį permestą krepšį.
– Tai viskas, ką pasiėmiau.
Šeinas negalėjo atsikratyti trikdančio įspūdžio, kad yra stebimas, matuojamas ir tyrinėjamas lyg laboratorijos varlė.
– Puiku.
Jam palengvėjo, kai ji išsitraukė iš kišenės saulės akinius ir užsidėjo. Buvo įpratęs prie moterų žvilgsnių, bet tik ne prie tokių, kurie vertė jaustis taip, lyg būtum tepinėlis ant laboratorijos stiklelio.
Kai jie priėjo prie pikapo, ji nužvelgė jį, paskui nukreipė akis į Šeiną. Šyptelėjo ir pasižiūrėjo
