susižavėjęs stebėjo, kaip ji naršo po savo daiktus. Jos kosmetikos būtų užtekę mažai krautuvėlei aprūpinti. Ir ji buvo nepigi. Šeši lūpdažiai, dvi kompaktinės pudros, kelios tūbelės blakstienų tušo ir kelios dėžutės akių šešėlių. Visų vaivorykštės spalvų pieštukai akims. Čia dar buvo du raktų komplektai, šūsnis kasos čekių, daugybė gumelių, sąvaržėlių, dvylika rašiklių (jis suskaičiavo), keli nulūžę pieštukai, bloknotas, dvi knygos minkštais viršeliais, dėžutė degtukų, odinė adresų knygutė su E. L. M. inicialais, popierių segiklis (jis net nesusimąstė, kodėl mergina jį nešiojasi), keletas pakelių servetėlių ir keli suglamžyti popieriaus lapai, mažytis diktofonas. Ir ginklas.
Jis paėmė jį iš daiktų krūvos ir įsispoksojo. Vandens pistoletas.
– Atsargiai su šituo, – įspėjo ji, pagaliau radusi išsipūtusią piniginę. – Jis pilnas amoniako.
– Amoniako?
– Nešiodavausi dujų balionėlį, bet šitas veikia kuo puikiausiai. Štai.
Patenkinta savimi ji pakišo atverstą piniginę jam po nosimi.
Tai galėjo būti jos nuotrauka. Plaukai dailiai apkirpti, garbanoti, labiau tamsaus riešuto nei vario spalvos. Tokia pat nosis, smakras. Ir akys. Jis pašnairavo į vairuotojo pažymėjimą. Adresas teisingas.
– Turi automobilį?
Ji trūktelėjo pečiais ir pradėjo mesti daiktus atgal į rankinę.
– O ką?
– Tavo padėties moterys paprastai neturi.
Besė padelsė išgirdusi logišką išvadą.
– Aš turiu vairuotojo pažymėjimą. Tas, kas turi pažymėjimą, nebūtinai turi turėti automobilį, tiesa?
– Taip. – Jis trūktelėjo piniginę, kad Besė nepasiektų. – Nusiimk peruką.
Šiek tiek susiraukusi mergina atšovė:
– Kam?
Aleksas pasilenkė per stalą ir nutraukė jį pats. Rūsčiai žvelgdama ji perbraukė pirštais trumpas rudas garbanas.
– Atiduokite. Jis pasiskolintas.
– Žinoma. – Aleksas numetė peruką ant stalo ir atsilošęs girgždančioje kėdėje dar kartą vertinamai nužvelgė merginą. Jei ši dama – prostitutė, jis – Klarkas Kentas. – Kas, po velnių, tu esi?
Laikas prisipažinti. Besė tai suprato. Bet kažkodėl kilo noras paerzinti šį vyrą.
– Aš tik moteris, kuri bando užsidirbti pragyvenimui, pareigūne.
„Kaip tik taip atsakytų Džeidė“, – buvo įsitikinusi Besė. O kadangi Džeidė – jos kūrinys, Besė sprendė už ją.
Jis atsegė piniginę ir pervertė čekius. Jos turimų čekių suma buvo didesnė nei jo dviejų savaičių atlyginimas.
– Tai jau taip.
– Ar jūs galite tai daryti? – paklausė ji labiau iš smalsumo nei susierzinimo. – Naršyti po mano asmeninius daiktus?
– Brangute, dabar tu esi mano asmeninis daiktas.
Piniginėje buvo ir nuotraukų. Žmonių kadrai, kartais su ja, kartais be jos. Ši moteris priklausė įvairioms draugijoms: „Greenpeace“, Pasaulio gamtos fondui, „Tarptautinei amnestijai“ ir Rašytojų sąjungai. Paskutinė nuotrauka priminė jam apie diktofoną. Jis paėmė mažą žaisliuką ir pastebėjo, kad jis įjungtas.
– Pasikalbėkime, Bese.
„Dieve, koks jis mielas“, – pagalvojo Besė ir jam nusišypsojo.
– Apie ką?
– Ką tu darei su Rozali ir kitomis merginomis?
– Dirbau.
„Kai jis taip prisimerkia, jam bemaž negalima atsispirti“, – pamanė Besė. Nekantrus, šiek tiek piktas ir nutrūktgalviškas.
Nuostabu.
– Tikrai. – Skleisdama nuoširdumą ir pigių kvepalų aromatą ji pasilenkė į priekį. – Matote, tai susiję su Džeide, kurios asmenybė susidvejinusi. Dieną jį atsidavusi teisininkė – na, žinote, tikra doruolė, – bet naktį išeina į gatves. Ji slopina tai, kas įvyko tarp jos ir Broko, taip pat ją kankina vis iškylantys vaikystės prisiminimai; tokios įtampos nebegali pakelti. Ji yra ties susinaikinimo riba.
Pyktis jo akis nuspalvino beveik juodai.
– Kas, po velnių, yra Džeidė?
– Džeidė Salivan Karsters. Negi nežiūrite dieninės televizijos programos?
Jam galvoje pradėjo spengti.
– Ne.
– Daug prarandate. Jums tikriausiai patiktų Džeidės, Stormo ir Broko siužetinė linija. Matote, Stormas – policininkas, jis įsimyli Džeidę. Jos emocinės bėdos ir įtaka, kurią jai daro Brokas, viską apsunkina. Dar buvo persileidimas ir pagrobimas. Žinoma, Stormas turi savų rūpesčių.
– Žinoma. Ką norite tuo pasakyti?
– O, atsiprašau. Įsijaučiau. Kuriu „Slaptųjų nuodėmių“ serialą, rodomą dienomis.
– Jūs muilo operų scenaristė?
– Aha. – Jai ši etiketė netrukdė, ne taip kaip daugeliui jos profesijos atstovų. – Aš mėgstu pajusti situacijų skonį, į kurias įmetu savo personažus. Kadangi Džeidė mano numylėtinė, aš…
– Gal jūs visai išprotėjote?! – Aleksas išrėkė klausimą, palinkęs jai prie veido. – Ar bent numanote, ką darote?
Ji sumirkčiojo, atrodė nekalta ir sumišusi tuo pačiu metu.
– Atlieku tyrimą.
Aleksas vėl susikeikė, o Besė susižavėjusi žiūrėjo, kaip jis nekantriais pirštais persibraukia tankius juodus plaukus.
– Ponia, ir kiek jūs planavote tęsti savo tyrimą?
– Kiek?.. O. – Jos akys nušvito nuo juoko. – Na, ne, neketinau eiti iki galo.
– Ką, po velnių, būtumėte dariusi, jei aš būčiau ne policininkas?
– Būčiau ką nors sugalvojusi. – Besė toliau šypsojosi. Jo veidas buvo neįtikėtinas: auksaspalvė oda, tamsios akys, puikūs skruostikauliai. O ta burna, taip nuostabiai sudėta, net jei ir linkusi piktai susičiaupti. – Toks mano darbas – būti sumaniai. Kai jus pastebėjau, pamaniau, kad atrodote negrėsmingai. Turiu omenyje, nepuolėte kaip tie vyrai, kuriuos domina… – „Kaip čia švelniau pasakius?“ – svarstė ji. – Perkama meilė.
