šypsena atgijo, kai pamatė taksi, važiuojantį jų link. – Susidomėjau tuo Stanislaskiu grynai iš profesinių sumetimų.
– Tai jau taip.
Kai taksi pririedėjo prie šaligatvio, Lorė nuolankiai į jį įlipo.
– Prisiekiu. – Ji pakėlė dešiniąją ranką lyg duodama priesaiką. – Mes norime geriau perprasti Stormo mąstyseną, jo aplinką ir reikalus. Taigi aš šiek tiek pasikapsčiau šio policininko smegenyse. – Ji pasakė taksistui savo ir Lorės adresus. – Kai Džeidę užpuls Milbruko maniakas, Stormas nebegalės ilgai slėpti savo jausmų. Jei mes suimsime Elaną dėl Rido žmogžudystės, tai sukomplikuos jo gyvenimą – žinai, ištikimybė šeimai prieš darbo etiką. Ir kai tik jis susidurs su Broku…
– Ei. – Užsidegus raudonam šviesoforo signalui taksistas pasisuko ir įsispoksojo į jas iš po kepuraitės snapelio. – Jūs kalbate apie „Slaptąsias nuodėmes“?
– Aha. – Besė nušvito. – Žiūrite?
– Žmona įrašinėja kas dieną. Neatrodote matytos.
– Mes nesifilmuojame, – paaiškino Besė. – Mes kuriame.
– Aišku. – Patenkintas jis paspaudė greičio pedalą, kai užsidegė žalia šviesa. – Leiskite pasakyti, ką manau apie tą melagę Vikę.
Jam pradėjus pasakoti, Besė pasilenkė į priekį su juo padiskutuoti. Lorė užsimerkė ir pabandė numigti.
2
– Mano žmona pašėlo. – Džudas Malojus žiaumojo bandelę su vyšniomis, kol Aleksas skriejo centrinėmis gatvėmis – pirma į vieną, paskui į kitą pusę. – Ji didelė to serialo gerbėja, žinojai? Įsirašo kiekvieną seriją, kad galėtų pasižiūrėti grįžusi iš mokyklos.
– Baisu.
Aleksas labai stengėsi pamiršti susidūrimą su muilo operų karaliene, bet partneris jam nenorėjo padėti.
– Holė mano, kad tai tas pats, kas susitikti su įžymybe.
– Netenka sutikti daug įžymybių, kurios verstųsi prostitucija.
– Nagi, Aleksai. – Džudas nuplovė bandelę smarkiai saldinta kava. – Ji juk nesiverčia. Pats taip sakei, antraip kaltinimai nebūtų buvę atmesti.
– Ji kvaila, – iškošė pro dantis Aleksas. – Nešiojasi suknistą vandens pistoletą krepšyje. Spėju, mano, jei koks klientas taptų šiurkštus, ji papurkštų jam ir viskas tuo baigtųsi.
Džudas pradėjo aiškinti, kas būtų, jei amoniako pakliūtų į akis, nors partneris ir nelabai norėjo to girdėti.
– Na, Holė liko sužavėta, o mes sužinojome naujienų iš Rozali, tad laiko neiššvaistėme.
– Malojau, geriau priprask švaistyti laiką. Ketvirtoji Stanislaskio taisyklė. – Aleksas pamatė pastatą, kurio ieškojo, ir pastatė automobilį. Jis jau buvo išlipęs iš mašinos ir perėjęs šaligatvį, kol Džudas surado Niujorko policijos departamento ženklą ir priklijavo prie lango. – Mes tikrai galėtume jį švaistyti čia su tuo Domingu.
– Rozali sakė…
– Rozali troško, kad ją paleistume, todėl kalbėjo tai, ką mes norėjome girdėti, – pasakė jam Aleksas. Jis jau įdėmiai tyrinėjo pastatą, nužvelgė langus, avarinį išėjimą, stogą. – Gal ji įskundė Domingą, o gal tik viską išsigalvojo. Pamatysime.
Pastatas buvo tvarkingas. Jokių grafičių, išdaužytų stiklų ar nuolaužų. Čia gyvena mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės, spėjo Aleksas. Stabilios šeimos, daugiausia darbininkai. Jis truktelėjo sunkias laukujes duris ir peržiūrėjo vardus virš išrikiuotų pašto dėžučių.
– Ch. Domingas. 212. – Aleksas nuspaudė 110 buto mygtuką, palaukė, tada spustelėjo 305. Durys zvimbdamos atsidarė. – Žmonės tokie nerūpestingi, – tarstelėjo jis. Lipdamas laiptais jautė, kad Džudas net kunkuliuoja iš nekantrumo, bet turėjo pripažinti, jog partneris įstengė susitramdyti. „Jau geriau valdytųsi, po galais“, – pagalvojo Aleksas ir parodęs Džudui, kur atsistoti, pabeldė į 212 buto duris. Kai pabeldė antrąkart, iš vidaus atsklido keiksmai.
Durims atsivėrus, Aleksas suskubo įsisprausti į tarpdurį.
– Kaip sekasi, Chesusai?
– Ko, po velnių, nori?
Jis atitiko Rozali apibūdinimą. Iki pat dabitiškų Klarko Geiblo ūsiukų ir auksinių priekinių dantų.
– Pasikalbėti, Chesusai. Tik trumpai šnektelėti.
– Tokią valandą su niekuo nesikalbu.
Kai jis pabandė uždaryti duris, Aleksas paprasčiausiai palinko į priekį ir atvertė savo ženklelį.
– Juk nenori būti nemandagus? Kodėl tau mūsų nepakvietus vidun?
Ispaniškai keikdamasis Chesusas Domingas atvėrė duris šiek tiek plačiau.
– Turi orderį?
– Galiu gauti, jei nori ne tik pasikalbėti. Galiu išsivežti tave apklausti, užpildyti popierius ir atlikti darbą, kol šunadvokatis tave ištrauks. Ar nori, kad čia sukiotųsi žmonės su ženkleliais, Chesusai?
– Nieko nepadariau. – Mūvintis tik šortus neaukštas vyras plonais ūsiukais atsitraukė nuo durų.
– Niekas ir nesako, kad ką nors padarei. Ar aš taip sakiau, Malojau?
Patenkintas savimi Džudas pasirodė iš už Alekso.
– Ne.
Pastatas gal ir vidutinės klasės, bet Domingo butas buvo mažyčiai šiuolaikinių technologijų rūmai. Naujausia stereoaparatūra, pastebėjo Aleksas. Plačiaekranis televizorius su keliais aukščiausios klasės vaizdo žaisliukais. Pilna lentyna vaizdajuosčių, daugiausia pornografijos.
– Gražus butas, – pagyrė Aleksas. – Tu tikrai moki tinkamai išleisti bedarbio pašalpą.
– Turiu gerą galvą skaičiams. – Domingas sugriebė pakelį cigarečių nuo stalo, užsidegė vieną. – Taigi?
– Taigi pasikalbėkime apie Endžę Horovic.
Domingas išpūtė dūmus ir pasikasė plaukuotą krūtinę.
– Nesu apie tokią girdėjęs.
– Keista, mes girdėjome, kad tu buvai vienas iš jos nuolatinių klientų ir pagrindinis tiekėjas.
– Blogai girdėjote.
– Gal neprisimeni vardo? – Aleksas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę, traukiant voką pirštai nuslydo per odinį ginklo dėklą. – Pažiūrėk štai čia. – Jis pakišo policijos darytą nuotrauką
