kaip ji kietai sučiaupia lūpas, negalėdama patikėti šitokiu šiurkščiu dukters elgesiu.
– Greitai paskambinsiu.
Ji burbtelėjo:
– Nepamiršk, žadėjai atvažiuoti!
– Žinau, bet…
– Ela, privalai nuvežti mane į kapines.
Moteris veidrodyje atrodė apstulbusi. Aš nesijaučiau apstulbusi, visai nieko nejaučiau – nesvarbu, ką mačiau atspindyje.
– Žinau, mama.
– Šiemet tau nepavyks išsisukti…
– Labanakt, mama.
Ji kažką cyptelėjo, bet aš nesiklausiau ir padėjau ragelį. Tada nieko nelaukusi surinkau kitą numerį.
– Marse? Čia Elė.
Marsė, telaimina ją Dievas, atrodė maloniai nustebusi, kad priėmiau jos kvietimą kartu pasilinksminti. Kaip tik to iš jos ir tikėjausi. Jei būtų pradėjusi klykti iš džiaugsmo arba priešingai – visai nesidžiaugtų, iš karto pasipustyčiau padus.
– Susitiksime „Mėlynojoje gulbėje“, – tarė užtikrintai, lyg pastvėrusi už rankos ketintų pervesti mane siūbuojančiu virš bedugnės tiltu. Tokia jau ta Marsė. – Vietos nedaug, bet skamba gera muzika, žmonės įdomūs. Ir gėrimai pigūs. Be to, ten ne vienišių baras.
Šita naivuolė mano, kad aš bijau vyrų. Ji nežino, jog pasitaikė per keturias dienas pasimylėti su keturiais vyrais. Ir nė nenumano, kad ne seksas mane gąsdina.
Pagalvojusi, kokia ji šauni, nusišypsojau. Susitarėme pašėlti penktadienį po darbų ir Marsė nė nepaklausė, kodėl staiga pasišoviau eiti.
Padėjusi ragelį įsižiūrėjau į savo atvaizdą. Atrodė, moteris veidrodyje bet kurią akimirką gali pratrūkti raudoti. Pagailo tos veidrodyje atsispindinčios tamsiaplaukės, visą laiką vilkinčios vien juodus ir baltus drabužius. Tos moters, kuri galėtų būti graži, jei savimi rūpintųsi, jei būtų kiek bukesnė ir mažiau uždirbtų. Buvo jos gaila, bet ir pavydu, nes ji galėjo verkti, o aš – ne.
2
Kai ketvirtadienį po darbo grįžau namo, prie durų pasitiko juodai nuo galvos iki kojų apsivilkęs tipelis: juodi sportiniai marškinėliai, ant juodai dažytų plaukų užmaukšlintas tamsus gobtuvas, juodi džinsai ir sportiniai bateliai, juodai lakuoti nagai.
– Sveikas, Gevinai, – tariau ir įkišau į spyną raktą.
Jis atsistojo.
– Sveika, panele Kavana. Padėsiu užnešti.
Nespėjau susivokti, kaip Gevinas ištraukė man iš rankų krepšį ir nusekė įkandin pro duris. Įėjęs tvarkingai pakabino portfelį ant kabliuko prie durų.
– Noriu grąžinti knygą.
Gevinas gyveno kaimynystėje. Nepažinojau jo motinos, tik dažnai matydavau ją išskubančią į darbą. Mūsų namai turėjo bendrą sieną. Niekada garsiai neleisdavau televizoriaus, todėl ne kartą teko girdėti, kaip juodu pykstasi.
– Ar patiko?
Jis gūžtelėjo pečiais ir padėjo knygą ant stalo.
– Pirmoji patiko labiau.
Paskolinau Gevinui Klaivo Steiplso Luiso1 „Žirgą ir jo berniuką“.
– Daugelis perskaito tik „Liūtą, Raganą ir drabužių spintą“, Gevai. Ar nori dar vienos?
Penkiolikmetis Gevinas žavėjosi gotais, rengėsi kaip Džekas Skelingtonas2 ir visai netaupydamas eikvojo akių pieštuką. Jis mielas vaikinukas, kuris mėgsta skaityti ir, atrodo, neturi draugų.
Pirmą kartą prie durų Gevinas išdygo prieš dvejus metus – teiravosi, ar nereikia nušienauti žolės. Mano kieme pievos lopinėlis tokio dydžio kaip nedidelis automobilis, bet Gevinas atrodė toks nuoširdus, kad jį nusamdžiau.
Dabar jis kur kas dažniau skolindavosi knygas, padėdavo nuplėšti tapetus ar švitriniu popieriumi nušlifuoti grindis, nei pjaudavo tą varganą žolę. Jis man patiko – tylus, mandagus ir daug linksmesnis, nei derėtų būti gotui. Be to, puikiai atlikdavo visus nuobodžius darbus – pavyzdžiui, nugramdė klijų dėmes, likusias po to, kai mudu valgomajame sluoksnis po sluoksnio nunuoginome du dešimtmečius tapetais gražintas sienas.
– Noriu. Grąžinsiu iki pirmadienio.
Nuėjusi į virtuvę ant stalo padėjau dėžutę šokoladinių sausainių, Gevas atsekė iš paskos.
– Kada grąžinsi, tada bus gerai.
– Ar šįvakar neketinate nieko nunuoginti?
Pažvelgėme vienas į kitą. Susivokęs, ką pasakė, Gevinas apmirė iš siaubo. Nusigręžiau, kad neprapliupčiau kvatotis.
– Ne, jau baigiau, – sumikčiojau. – Bet, jei nori, galėtum padėti lyginti sieną.
– Aha, gerai, – lengviau atsiduso vaikinas.
Iš šaldytuvo ištraukiau picą ir įkišau į orkaitę.
– Kaip laikaisi, Gevinai? Buvai pradingęs.
– Ai… Mama vėl išteka.
Linktelėjusi iš spintelės išėmiau lėkštes, stiklines ir padengiau stalą. Mudu nedažnai kalbamės, ir abiem taip patinka. Jis padeda remontuoti namą, aš atsimoku sausainiais ir pica, dalijuosi knygomis ir būnu su juo, kai jo motinos nėra namie – pastaruoju metu gana dažnai.
Kažką niurnėdama įpyliau pieno. Gevinas atsistojo, iš stalčiaus ištraukė dvi servetėles ir vėl atsisėdo. Pastebėjau, kad juodas nagų lakas apsilaupęs.
– Mama sako, kad šitas yra jai skirtasis.
Išėmiau pakelį tarkuoto sūrio, smulkinto česnako ir pažvelgiau į Geviną:
– Jai pasisekė.
– Aha, – pasimuistęs sumurmėjo jis.
– Ar išsikraustysite?
– Tikiuosi, ne! – Vaikinas išpūtė padūmavusias akis.
– Ir aš tikiuosi. Kas tada padės dažyti valgomąjį. – Šyptelėjau ir Gevinas taip pat nusišypsojo.
Nereikėjo būti aiškiarege, kad suprastum, jog Gevinui kažkas neduoda ramybės, ir suvoktum kas. Galėjau imtis globėjos vaidmens, užjaučiamai klausinėti, kas nutiko. Tačiau mūsų santykiai ne tokie; mudu nesipasakodavome ir nesidalydavome paslaptimis. Gevinas – tiesiog kaimynų berniukas, kuris padėdavo man namuose. Nežinau, kuo jis laiko mane, bet jau tikrai
Clive’as Staplesas Lewisas – knygų ciklo „Narnijos kronikos“ autorius (čia ir toliau – vert. pastabos).
Timo Burtono režisuoto animacinio filmo „Košmaras prieš Kalėdas“ herojus.
