style="font-size:15px;"> Kai persirengusi vėl nulipau į apačią, pamačiau, kad jis spėjo ištiesti brezentą, pritvirtino jį prie grindų ir atidarė skardinę grunto.
Keletą valandų klausydami muzikos dažėme sienas, paskui Gevinas išėjo. Tik pirma peržiūrėjo lentynas svetainėje ir išsirinko knygą.
– Apie ką šita? – iškėlęs nutrintą „Mažąjį princą“ paklausė.
– Apie princą iš kitos planetos, – trumpai atsakiau. Kas skaitė Antuano de Sent Egziuperi klasiką, puikiai žino, jog ji visai ne apie tai.
– Jėga. Ar galiu ir šitą paimti?
Sudvejojau. Knygą gavau dovanų. Įkišau ją į lentyną ir pamiršau, kad ji ten dulka.
– Aišku, imk.
Gevinas pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai apsidžiaugė.
– Ačiū, panele Kavana!
Kai jis išėjo, kurį laiką spoksojau į plyšelį, kur anksčiau stovėjo knyga, tada pradėjau tvarkytis.
Tąnakt sapnavau pilną kambarį rožių. Staiga pabudau traukdama į plaučius kvapą ir atsimerkiau – buvo aklinai tamsu. Įjungiau šviesą. Ji į pakampes išvaikė kambaryje tūnojusius šešėlius, bet nepajėgė išguiti tų, kurie slypėjo manyje. Keletą minučių gulėjau atmerktomis akimis, paskui supratusi, kad miegai išsilakstė, ištiesiau ranką ir užčiuopiau telefoną.
– Karštų bičų namai.
– Sveikas, Lukai, – šyptelėjusi pasisveikinau.
Brolio vaikino nebuvau mačiusi. Juodu gyveno Kalifornijoje, kitoje Amerikos pusėje, nesuvokiamai toli nuo mano saugaus lizdelio Pensilvanijoje. Čadas niekada negrįždavo namo, o man nepatikdavo skristi. Taip ir gyvenome.
Tačiau mudu su Luku sutarėme puikiai.
– Kaip laikosi mano mergaitė? – šiltai pasiteiravo.
– Gerai.
Lukas caktelėjo liežuviu ir daugiau nieko nepasakė. Netrukus ragelį perėmė Čadas. Brolis nesismulkino:
– Jau po vidurnakčio, brangute. Kas nutiko?
Iš tiesų Čadas jaunesnis už mane, bet pamatęs, kaip jis manimi rūpinasi, nepamanytum. Susisupau į antklodę ir mintyse ėmiau skaičiuoti įskilimus lubose.
– Negaliu užmigti.
– Sapnavai košmarą?
– Aha, – užsimerkiau.
Brolis atsiduso.
– Na kas nutiko, saulyte? Ar tavo motina vėl neduoda ramybės?
Nesivarginau aiškinti, kad mūsų motina – ta pati.
– Ai, kaip visada. Ji zyzia, kad važiuočiau kartu.
Čadas žinojo kur. Jis pasipiktinęs krenkštelėjo, puikiai įsivaizdavau, kaip suraukia kaktą. Brolis ir vėl privertė mane nusišypsoti – kaip tik dėl to jam ir skambinau.
– Pasakyk tai drakonų karalienei iš stebuklinės pasakos, kad paliktų tave ramybėje. Tegul atsikabina ir pati važiuoja po velnių ar dar kur!
– Juk žinai, mama nevairuoja, Čadi.
Iš ragelio pasipylė spalvingiausių keiksmažodžių ir vaizdingiausių įžeidimų tirada.
– Kiekvieną kartą nustembu, koks tu kūrybingas ir užsidegęs, – pasakiau. – Tikras genijus!
– Ar geriau jautiesi?
– Visada geriau jaučiuosi, kai išgirstu tavo balsą.
Čadas suprunkštė.
– Na, kas dar gero?
Iškart pagalvojau apie vyrą, kurį sutikau „Saldžiajame rojuje“.
– Nieko.
Čadas patylėjo, laukė, kad dar ką papasakočiau, tada vėl suprunkštė.
– Ela, mažyte, mieloji, katinėli! Abu žinome, kad tu niekada neskambini po vidurnakčio, net pasiskųsti drakonų karaliene. Juk nori dar kažką papasakoti. Nagi, rėžk.
Myliu brolį visa širdimi, bet nesiruošiu jam pasakoti, kaip staiga pajutau nenumaldomą geismą vyrui, ryšinčiam keistus kaklaraiščius ir smaližiaujančiam anyžiniais saldainiais. Yra dalykų, kuriuos verčiau nutylėti, nors žmogus, su kuriuo kalbi, žino visas tamsiausias tavo paslaptis. Ėmiau suokti kažką apie darbą, namą ir brolis nenoriai patikėjo.
Prasitariau jam, kad blogai jaučiuosi, o Čadas papasakojo apie darbą senelių namuose, apie tai, kaip ruošiasi susipažinti su Luko tėvais, ir apie šunį, kurį ketina kartu pirkti. Brolis susitvarkė gyvenimą. Turi gerą darbą. Gražų namą. Mylintį partnerį, kuris jį visada palaiko. Nusiraminau klausydama, kaip jis tauškia, aptingau ir pamažu ėmiau snūduriuoti.
Staiga Čadas išblaškė visus miegus:
– Lukas nori pasikalbėti apie vaikus, – sušnibždėjo.
Gal ir nemoku bendrauti, bet net aš suprantu, jog išgirdus tokį pareiškimą negalima šaukti: „Ką, po velnių, čia paistai?!“ Įprasta mandagiai nusišypsoti ir pasakyti: „Ak, kaip miela.“
Tačiau aš pasirinkau kitą variantą:
– O ką tu apie tai mąstai, Čadi?
Jis atsiduso.
– Nežinau. Pasak Luko, būčiau nuostabus tėvas. Bet aš nesu toks tikras.
Neabejojau, kad brolis būtų šaunus tėvas. Bet taip pat supratau, kodėl jis bijo.
– Tu savyje turi tiek meilės.
– Aha. Bet vaikai… Jiems vien meilės neužtenka.
– Tai jau taip.
Kurį laiką tylėjome. Mudu su broliu skyrė mylios, tačiau abu jautėme tą patį. Galiausiai Čadas atsikrenkštė ir prabilo:
– Mes tik svarstome galimybes. Mano galva, iš pradžių užtektų šuns. Pamatytume, kaip sekasi.
Pati net šuns neapsiimčiau globoti.
– Viskas bus gerai, Čadai. Aš tave palaikau, kad ir ką nuspręsi.
– Tetulė Ela, – nusijuokė.
– Tetulė Elė, – pataisiau.
– Elė, – sutiko Čadas. – Myliu tave, kiškučio uodegyte.
Iš Čado esu prisiklausiusi galybės mažybinių žodelių. „Kiškučio uodegytę“ girdėjau pirmą kartą, bet
