style="font-size:15px;"> – Negaliu patikėti, kad ponia Gardner tave pasamdė. Ji moka ne už tai, kad stovėtum ant šaligatvio ir kalbėtum su manimi.
– Ji man nemoka. Remontuoju jos namą iš geros širdies.
– Atsiprašau, bet tu į tokį nepanašus.
– Išvaizda gali būti apgaulinga.
– Išsiaiškinkime. Remontuoji vandentiekį gretimame name už dyką?
– Ei, nesistebėk taip. Žinau, kad nesu panašus į tuos ponaičius iš žurnalų ar kostiumuotus ir kaklaraiščius ryšinčius kontorų tipus, nuolat sakančius „prašau“ ir „ačiū“. Neturiu jausmų. Bet nesu toks mulkis, kad pelnyčiausi iš senos moters, gyvenančios iš nustatytų pajamų. Aš Rutos sūnėnas.
Kirbės rožės pumpurą primenanti burna išsižiojo iš nuostabos.
– Sūnėnas? Tu?
– Atsakymas teigiamas.
Ji spoksojo į jį.
– Ruta Gardner smulkutė ir šviesiaplaukė, o tu atrodai it koks blogasis Džeimsas Bondas. Jus tikrai kažkas sieja?
Džeimsas Bondas? Jam patiko.
– Taip. Ji ištekėjo už mano tėvo brolio. Pernai jis mirė. Atvykęs į laidotuves supratau, kokia Ruta vieniša. Ji neturi savo vaikų ir, kai augau, kaip įmanydama lepino mane. Pamaniau, įsikelsiu čia ir prižiūrėsiu ją. Ji vienintelė mano šeima.
Mėlynos Kirbės akys kiek sušilo jai vėl ėmus stebėti jį. Šįkart su daug didesne pagarba.
– Ruta labai maloni moteris. Neabejoju, jog jai palengvėjo, kad padedi rūpintis šiuo namu. Paskutiniai nuomininkai buvo tikra nelaimė.
– Taip, bet aš atvažiavau ir iškeldinau juos. Daugiau jokių rūpesčių.
– Negaliu net apsakyti, kokia esu dėkinga. Išnuomosite maloniai ramiai porai ar galbūt jaunai šeimai. Atsakingiems žmonėms, tiesa?
Na štai, ji ir vėl per daug draugiška.
Jis nuėjo per toli. Nemanė turįs įgimto žavesio. Tiesą sakant, tyčia stengėsi atbaidyti santuokos siekiančias moteris. Rodos, reikėjo stengtis labiau.
– Tai kaip dėl paslaugos? Turėjau užsukti vandenį name. Bėda ta, kad reikia išvalyti lietvamzdį ir negaliu atsukti pagrindinės sklendės. Ar leistum pasinaudoti tavo laistymo žarna kokias penkias minutes?
– Penkias, ne šešias?
– O jei pusšeštos?
– Sutarta. Žarna kiemo gale. Tiesiog eik pro šoninius vartus. – Gražiose mėlynose jos akyse žybtelėjo juoko liepsnelės.
Ne, tos gražios mėlynos akys jo nė trupučio neapakino. Jis drausmės žmogus, nusimano apie moteris ir puikiai suvokia, jog geriausia nekreipti dėmesio į jos mielumą.
Merginos iš gretimo namo atvejis visada toks pat.
„Visada.“ Jis turėtų žinoti, nes sykį jau buvo vedęs ir santuoka jam atnešė tik nelaimes. „Negalvok apie tai, žmogau.“ Semas nustūmė prisiminimus šalin, jiems nespėjus net atsimušti į jo širdį gaubiantį titano skydą. Jis saugus. Susivaldęs. Neketina net įsileisti minties, jog Kirbė, nors ir maloni, būtinai pasikeistų atėjus sunkiems laikams. Ji nepasikeistų. „Laikykis atstumo, Gardneri.“ Tai bus išmintingiausia. Ne tam išliko gyvas keliuose sunkiausiuose mūšiuose pastarųjų metų karų istorijoje, kad leistųsi parbloškiamas dar vienos moters. Jis žino, kaip gyvam ištrūkti iš nelaimių ir kada apskritai jų vengti. Gerai žino, kaip meilė gali palaužti vyrą, ir ką miela, švelnios išvaizdos moteris gali padaryti su jo širdimi. Jis čia dėl vienintelės priežasties, dėl nieko daugiau.
– Ar vartai užrakinti?
– Ne. – Ji persimetė auksinę plaukų sruogą per liauną petį ir suraukė antakius po vėjo draikomais kirpčiukais, tarsi bandydama įžvelgti, kas dedasi jo širdyje.
„Sėkmės.“ Jis arti neprisileidžia nieko, ypač tokios simpatiškos moters, širdelės formos veidu, grietinėlės baltumo oda, su keletu strazdanėlių, pabarstytų virš nosies. Strazdanėlių, kurias ji bando paslėpti po lengvu pudros sluoksniu. Nepasakytum, kad jis tai pastebėjo. Nepastebėjo. Tikrai. Jos lūpų nedengė nei dažai, nei tas blizgus tepalas, nuo kurio spindi moterų lūpos kosmetikos reklamose. Jos lūpos švelnios, atrodo, kad ji šypsosi. Taip, ši moteris tikrai sukels jam rūpesčių. Rūpesčių, nes patiko jam iš pirmo žvilgsnio. Ir jis negali to pakęsti.
– Tvoros viršuje trūksta kelių lentų, turėsiu jas prikalti, bet man reikės patekti į tavo kiemą. Neprieštarauji?
– Ne, bet tai pusiau ir mano tvora, tad turėčiau tau sumokėti.
– Jei taip nori atsilyginti, būčiau dėkingas už didelę stiklinę šaltos arbatos su ledu.
– Puiku. Tebūnie šalta arbata. Bet tik pusė stiklinės avansu! – Šūktelėjo ji per petį, rakindama priekines duris. – Likusią dalį gausi, kai darbas bus baigtas.
– Kaip suprasti?
– Argi tai ne įprasta verslo praktika? Kai man dengė naują stogą, pusę sumos mokėjau avansu. Likusią dalį, jeigu tenkino kokybė, – pabaigus darbą.
Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti.
– Ponia, taip negalima elgtis su naujuoju kaimynu.
2
Kaimynas? Kirbė staigiai atsisuko. Tai negali būti tiesa.
– Taip. Nustebinau? Nesitikėjai, kad tai aš ketinu apsigyventi gretimame name. Tavo naujasis košmaras.
Raktai iškrito jai iš saujos ir trenkėsi į laiptelius, tarsi pranešdami apie nelaimę baisiu galutiniu dzingtelėjimu.
Daužantis širdžiai ir tūkstančiui minčių sukantis galvoje, ji pakėlė raktus. Ne, turbūt blogai išgirdo. To negali būti. Ruta ne kartą žadėjo. Ruta – patikima, sąžininga moteris. Ji nebūtų melavusi ar sulaužiusi žodžio. „Šį sykį surasiu padorų, ramų, atsakingą kaimyną“, – yra sakiusi ji. Šis vyras nė iš tolo nepanašus nei į ramų, nei į atsakingą. Veikiau į tokį, kurį bet kurią akimirką gali užverbuoti specialiųjų pajėgų būrys.
– Juokauji?
– Ne. Šįryt nusipirkau baldus. Rytoj tarp dešimtos ir vidudienio juos pristatys.
Susikišęs rankas į džinsų kišenes jis atrodė dar didesnis. Krūtinė įspūdingai plati ir tvirta. Ji neturėtų to pastebėti.
– Negali būti mano naujas kaimynas. Juk namas dar net neišnuomojamas. Žinau, nes vakar kalbėjausi su Ruta.
– Bet šiandien nekalbėjai, tiesa? Antraip žinotum visas šviežiausias naujienas.
Prakeikimas. Kirbė
