į namus nebuvo taip paprasta. Namas, kuriame ji gyveno su vyru, jau parduodamas. Pasak nekilnojamojo turto agento, juo domisi keli pirkėjai.
Lili mintimis grižo į praeitį, kai prieš tris savaites netikėtai atvažiavo Reičelė. Kaip tik tuo metu ji rodė pirkėjams namą. Vos pažvelgusi į draugę Reičelė viską suprato. Ji pasiūlė pirkėjams atvykti kitą dieną ir ramiai palydėjo juos pro duris. Tada supakavo Lili daiktus, surado prieglobstį katinui ir susitarė su kaimynais, kad palaistytų gėles. Lili tik sėdėjo ir žiūrėjo į draugę. Suprato, kad jos abejingumas viskam kelia nerimą Reičelei.
Skyrybos paliko pėdsakus, bet dabar, išskyrus ašaras šią popietę, Lili jautėsi vis mažiau pažeidžiama. Daugiau ji nebebus tokia… atsiribojusi nuo visko. Moteris dar nebuvo tikra, ar jai palengvėjo. Gijimas buvo ilgas ir skausmingas, ypač kai likusi viena turėjo priimti sprendimus, kurių daryti visai nenorėjo… Per šį mėnesį suprato, kad iki šiol tik plaukė pasroviui. Lili net nepradėjo ieškoti kito būsto, tik pasirašinėjo viską, ką siuntė Gordono advokatas.
Dabar atėjo laikas pačiai stotis ant kojų.
Bet Reičelė buvo kitokios nuomonės.
– Tu negali dabar grįžti namo. Aš jau kai ką suplanavau.
Tas kai kas Lili sukėlė įtarimą ir ji įdėmiai žvilgterėjo į Reičelę. Tikrai nuoširdžiai troško, kad draugė nesiimtų guodėjos pareigų pernelyg uoliai.
Reičelė apsimetė nieko nepastebėjusi.
– Dieve, šitie batai nužudys mane, – pasiskundė pakeldama juodais ir rožiniais kaspinėliais puoštus aukštakulnius.
– Mesk juos į šalį, – patarė Lili. Toks sprendimas jai atrodė išmintingiausias. Ji taip pat mėgo gražius drabužius ir avalynę, bet nebuvo tokia mados vergė.
– Turbūt juokauji? Su jais mano kojos atrodo labai patraukliai.
Lili atidžiai nužvelgė draugės kojas ir nuoširdžiai pasakė:
– Reičele, tavos kojos atrodytų nuostabiai net ir su botais.
Tada ji pažvelgė į savo kojas, slepiamas džinsų. Žinojo, kad jos irgi patrauklios, bet ne tokios kaip Reičelės, kuriai pasirodžius gatvėje sutrikdavo eismas.
– Taip… Ar tikrai?
Lili nusijuokė. Ją žavėjo draugės poreikis nuolat girdėti komplimentus.
– Pakaks kalbėti apie mano kojas, – rankomis ji persibraukė per trumpu vasariniu sijonėliu aptemptas šlaunis ir atsisuko į Lili. Draugė sėdėjo įsitempusi – kaip paprastai, kai pašnekesys virsdavo labiau asmeniškas.
Toks užsisklendimas savyje Reičelei buvo nesuprantamas dalykas. Jei ji būtų išgyvenusi tokį pragarą kaip Lili, tikrai norėtų nusimesti visą pečius slegiančią naštą. Bet bandymai prakalbinti draugę atsimušdavo į tylos sieną.
– Ar nemanai, kad pasijaustum geriau, jei viską papasakotum?
Jos abi puikiai žinojo, kad viskas buvo Lili skyrybos – dar net rašalas nespėjo nudžiūti nuo pasirašyto dokumento – ir daugiau nei prieš pusmetį įvykęs persileidimas.
ANTRAS SKYRIUS
Sekundės dalį Lili troško atsiverti draugei, bet greitai šis noras praėjo.
Tiesa buvo tikrai šokiruojanti, o Reičelė nežinojo nė pusės to, kas atsitiko. Lili baiminosi, kaip sureaguos draugė į nepagražintą istoriją, kad ir kokių liberalių pažiūrų būdama.
Nuo ankstyvos jaunystės senelė mokė Lili viešai nerodyti jausmų, vengti spontaniškų emocijų. Jei kada nepavykdavo nuslėpti emocijų, gaudavo pastabą, kad niekas nemėgsta verksnių. Lili išmoko nesiskųsti ir verkdavo tik paslapčia.
– Nėra apie ką pasakoti.
– Pastarosiomis dienomis tu nieko nevalgai. Lili, tavo skrandyje atsivers opa, jei ir toliau taip badausi.
– Mano skrandis sveikas, – Lili rankomis apsivijo savo liemenį ir pati nustebo, koks jis liaunas. Dingo putlumas, kurio ji visada nekentė.
Apvalumai, kurie Santjagui atrodė tokie seksualūs ir moteriški. Lili iš patirties žinojo, kad kartais, kai nebegali kovoti su praeitimi… geriau leisti sau plaukti pasroviui… Jos sąmonę pasiekė neaiškus Reičelės balsas, bet ji tiesiog negalėjo atplėšti vokų ir leidosi nešama prisiminimų… Labai aiškiai ir skausmingai prisiminė nepakartojamose Santjago akyse įsižiebusią ugnį, kai jis seksualiai nusišypsojęs prisitraukė ją artyn ir priglaudė prie savo tvirto prakaulaus kūno… Ir tyliai sumurmėjo jai į ausį: Moteris turi būti minkšta ir apvali, o ne kampuota ir liesa.
Pyko ant savęs, kad net praėjus metams po tų deginančių bučinių vos tik pagalvojusi apie juos pradeda virpėti.
– Na?
Nekantrus Reičelės balsas buvo tarsi šiaudas, už kurio ji griebėsi, kad sugrįžtų realybėn. Kol kapstysis praeityje, galimybės susitvarkyti savo gyvenimą bus lygios nuliui.
Lili lėtai liežuviu persibraukė viršutinę lūpą ir nusišypsojusi patrynė drėgnus delnus į džinsus.
– Atsiprašau, aš… – Kodėl esu tokia apgailėtina ir gyvenu praeitimi?Negaliu įsikalti į savo buką galvą, kad jis manęs niekada nemylėjo?O gal man tinka abu variantai? – smerkė save mintyse.
– Tu nesiklausai. Matau… – Reičelė pažvelgė į paraudusį draugės veidą, – atrodai truputį…
– Viskas gerai, – nusišypsojo. Lili ir nuvijo šalin įkyrius vaizdus. Daugiau nebenorėjo galvoti apie Santjagą.
– Tau reikia išgerti vyno, – nusprendė Reičelė. – Nejudėk. – Basomis kojomis ji nutipeno prie didelio nerūdijančio plieno šaldytuvo. Po minutėlės grįžo nešina buteliu Chardonnay ir pripylė taures.
– Nuostabus vakaras… Ak, norėčiau visada taip gyventi, – prisipažino tiesdama taurę Lili. Tada patogiai įsitaisė ant sofos ir pasiėmė laikraštį.
– Įdomu, ką šį vakarą rodys televizija? – versdama puslapius kalbėjo Reičelė. Saiga stabtelėjo ir padėjo laikraštį ant stalelio…
– Štai, – geidulingai žvelgdama nusišypsojo, – ko norėčiau savo kalėdinėje kojinėje.
– O aš maniau, kad esi įsimylėjusi savo nuostabųjį Daną, – juokdamasi Lili metė žvilgsnį per draugės petį, kad pamatytų, kuo ji taip susižavėjo.
– Aš tik įsimylėjusi, bet ne apakusi. Štai šitas vyras tikrai gerai uždirba. Tik pažvelk į jo lūpas ir akis… – tarškėjo susižavėjusi.
– Ar pagal vyro lūpas galima spręsti apie jo pajamas? – erzino Lili draugę.
– Ne pagal lūpas, o pagal tai, kad jis nuolat šmėžuoja finansinių laikraščių puslapiuose. Įdomu, ar jis toks pat seksualus ir gyvenime? – Reičelė
