atplėšusi akis nuo naktinio dangaus ji grįžo ten, kur ir turėjo buti.
– Atleiskite, – maloningai nusišypsodama pašnekovei atsiprašė ji. – Štai ten pamačiau savo tėvą…
Moteris pažvelgė Alegrai per petį ir pamačiusi už stalo tėvą plačiai nusišypsojo.
– Na, žinoma, žinoma. Toks talentingas dirigentas ir nuostabus žmogus… Turėtų buti nepakartojama žinoti, kad per premjerą artimas žmogus yra visai čia pat. Jis jums tikriausiai yra begalinė parama.
Alegra norėjo atsakyti: Ne, tiesą sakant, ne. Ji norėjo pasakyti, kad turėti šitaip į kitą gyvenimą įsitraukusį žmogų toli gražu nėra lengva. Ji troško šokiruoti tą moterį pareikšdama, jog nesuskaičiuojamą daugybę kartų geidusi turėti tėvą statybininką ar mokytoją. Tik ne dirigentą. Norėjo, kad jis kartkartėmis sėdėtų parteryje kaip kiti tėvai, užuot stovėjęs iš karto už šviesų. Gal tada ji nesijaustų svarinama jo žvilgsnio, vilčių ir lukesčių žmogaus, kuris jai buvo ne tik tėvas, bet ir vadybininkas bei mokytojas.
Alegra, savaime suprantama, nieko nepasakė, tik švelniai nusišypsojo, o moteris tą šypseną veikiausiai palaikė maloningu pritarimu. Pasinaudojusi nepakartojamo tėvo pretekstu Alegra pasišalino.
Žiniasklaidai, be abejo, patiko tėvo ir dukters perspektyva – prislėgtas našlys diriguoja, kol duktė balerina skina laurus; taip pat jis elgėsi ir su jos motina, kol ši buvo gyva. Spauda šią istoriją dievino.
Juodžiausiomis akimirkomis Alegra tyliai kaltino tėvą, kad jis mėgaujasi tokia jų šeimos istorija taip siekdamas dvigubos šlovės. Dvigubo dievinimo. Tačiau iš tikrųjų viskas buvo ne taip. Jis tenorėjo, kad viskas būtų kaip anksčiau, tenorėjo atsukti laiką atgal ir prikelti mirusiuosius. Tai, žinoma, buvo neįmanoma, todėl beliko susitaikyti su dar viena žvaigžde šeimoje. Visgi net taip susiklosčius įvykiams Alegra negalėjo nepastebėti, jog pasiekusi brandų amžių, kai jau galėjo užimti motinos vietą ir atlikti jos vaidmenis, ji prikėlė tėvą naujam gyvenimui.
Tačiau šis vakaras – kitoks. Vaidmuo tebuvo jos ir tik jos. Kai rytoj ryte pasirodys apžvalgos, ji iškils arba nusileis.
Alegra pamanė, kad jeigu jau pasinaudojo tėvu kaip pretekstu pasišalinti, galėtų nueiti ir su juo pasisveikinti, todėl nekreipdama dėmesio į jos žvilgsnį mėginančius sugauti žmones ji ėmė skintis kelią per minią. Trokštančių jos dėmesio buvo daug. Ji buvo premjeros žvaigždė. Juk šis vakaras buvo surengtas jos garbei.
Tačiau Alegra nenorėjo su niekuo kalbėtis. Nei su tais, kurie jai pavydėjo ar ją idealizavo, nei su tais, kurių ji visai nepažinojo, kurie ją laikė keista, magiškų galių turinčia butybe. Apdovanota – ar geriau būtų sakyti prakeikta? – talentu, apie kurį kiti nedrįsdavo nė svajoti. Jie žvelgė į ją taip, tarsi ji būtų kitokia. Tarsi ateivis iš kosmoso, kurį reikia tirti, aptarinėti ir analizuoti. Tačiau tikrai ne žmogus.
Atiduotų viską, kad bent vienas planetos gyventojas sugebėtų pamatyti joje ne vien klostytą sijonėlį ir puantus.
Brautis per minią buvo sunku. Galiausiai ji tiesiog sustojo – beprasmiška prasibrauti. Sustojo ir laukė, kol žmonės atvers praėjimą. Toks sąstingis šiandieną tebuvo dar vienas jos išskirtinumas.
Visi aplinkui šventė. Burys žmonių mėnesių mėnesiais ruošėsi šiam vakarui, todėl dabar, įtampai atslugus, džiaugsmas ir juokas liejosi per kraštus.
Tačiau Alegra nieko nejautė.
Nei džiaugsmo. Nei putojančių jausmų. Nieko, ką beviltiškai trokštų išlieti.
Nebent troškimą klykti.
Tikrai keista. Jau keletą metų ji mąstė, kas nutiktų, jeigu vieną dieną taip ir pasielgtų. Ką pagalvotų žmonės, jeigu paprastai santuri Alegra Martin salės viduryje nutrauktų smagų klegėjimą iš pat sielos gelmių sklindančiu klyksmu.
Žiūrovų veidų išraiškos būtų neįkainojamos.
Alegra brangino šią mažą fantaziją, padėjusią išgyventi daugybę kur kas nuobodesnių pobuvių, pietų bei labdaros renginių. Tik ji jai nebeatrodė juokinga, nes šį vakarą fantaziją norėjosi paversti realybe. Ji iš tiesų norėjo klykti. Tiesą sakant, noras taip sparčiai augo, kad ėmė kelti baimę.
Ji privalėjo judėti, bet kokia kaina skintis kelią į priekį, net jeigu tai reikštų, kad trumpam tektų pajudėti priešinga kryptimi nuo vietos, kur stovėjo tėvas. Alegra baiminosi, kad jei ji sustos ir abi kojos pernelyg užsibus vietoje, pasiduos pernelyg viliojančiai pagundai.
Nepaisant vingiavimų per Gėlių salę, jai pagaliau pavyko priartėti prie tėvo. Jis karštai diskutavo su meno vadovu ir dar nebuvo pastebėjęs zigzaginių dukters manevrų. Jai tik pavyko išgirsti savo vardą. Nė vienas vyrų neatrodė patenkintas.
Nejaugi ji šį vakarą pasirodė prastai? Nejaugi visus nuvylė? Nuo tokios minties jai kilo panika. Toji vidinė varomoji jėga ją paveikė be galo keistai: kai Alegra jau buvo bežengianti į vyriškių pokalbio ratą, jos dešinėje atsivėrė plyšys, ir, užuot prasiskynusi kelią pasisveikinti su tėvu, ji nėrė į tarpą.
Pajudėjusi kita kryptimi, Alegra negalėjo sustoti. Palikusi už nugaros triukšmingą susiburimą ir taurę su šampanu, ji galvotrukčiais nulėkė mediniais laiptais į apačią ir atsidurė fojė. Paskui skubiai pasuko pro drabužinę ir jau po kelių sekundžių stovėjo tarp Koven Gardeno kolonų ant grindinio akmenų; pagaliau šaltas nakties oras ramino jos plaučius.
Toliau ji nebėgo, tik stovėjo ir mirksėjo.
Ką ji daro?
Išeiti nevalia. Pabėgti draudžiama.
Jos laukia tėvas. Pasveikinti taip pat laukia bendradarbiai, investitoriai ir antraeiliai karališkosios šeimos nariai.
Ne, – atsiliepė Alegros kunas. – Užteks. Ji buvo linkusi su juo sutikti.
Dabar, nuslūgus pasirodymo sukeltai adrenalino bangai, kūną skausmingai maudė. Ant kojų ji jau nuo šešių – ankstyvą rytą dalyvavo pamokoje, vėliau beveik visą popietę praleido su partneriu Stefanu derindama paskutinius pas de deux pakeitimus, kurie buvo be galo svarbūs. Baletas, kuris iš šalies žiūrint atrodė lengvas ir nežemiškas, iš tiesų buvo neįtikėtinai varginantis ir sunkus.
Kelias sekundes Alegra stovėjo užmerktomis akimis visiškai nejudėdama. Užlaikyk orą, paskui lėtai… ramiai iškvėpk.
Nelaimei, pareigos jausmas yra išdegintas baleto šokėjų širdyse.
Pro sukąstus dantis išpūtusi paskutinius anglies dvideginio likučius, Alegra vėl pakėlė vokus.
Tada su visa balerinai priderančia gracija apsisuko ir varoma naujai susikaupusios jėgos užskriejo laiptais į viršų pas svečius. Taurė šilto šampano jos tebelaukė ten, kur buvo palikta; Alegra paėmė ją nuo turėklo, pasitempė ir vėl paniro j kūnų jūrą.
Pramerkusi vieną akį, Alegra be menkiausio entuziazmo įsistebeilijo į šalia lovos stovintį skaitmeninį laikrodį. Miegoti jau per vėlu. Bet ir keltis gerokai per anksti.
Et. Kam rūpi?
Po
