rėžiančią orkaitės šveitiklio reklamą pakartotinai spustelėjo garso mygtuką. Pažadinti tėvo ji nenorėjo.
Paskui perjungė kelis kanalus. Ir dar kelis.
Tokiu metu tikrai nieko įdomaus neįmanoma rasti, tiesa? Tik informacinės reklamos, televizijų programos arba ištęstos dokumentinės laidos apie seniai pamirštas progresyvaus roko grupes. Alegra toliau perjunginėjo kanalus, kol galiausiai pametė jų skaičių ir jau buvo beišjungianti televizorių, kai netikėtai įjungto kanalo vaizdas privertė ją stabtelti.
Besišypsančios rudos vyro akys. Ir žavingiausia šypsena.
Ji sulaikė kvapą. Metusi žvilgsnį į kambario duris, Alegra vėl skubiai grįžo prie vaizdo televizoriaus ekrane. Neatplėšdama akių ji stipriai spustelėjo garso mygtuką ir laukė, kada ausis pasieks vos girdimas garsas; paskui įjungė subtitrus, kad kompensuotų garso trukumą. Tik tada pagaliau sugebėjo atsikvėpti.
Finas Makleodas. O Dieve, jis nuostabus!
Spinduliuojantis atšiauria vyriška energija ir žibančiomis akimis.
Tamsūs plaukai, kurie, regis, nežinojo, ką reiškia tvarkingai gulti, užkritę ant vieno šono, o seniai skutimosi peiliuką mačiusį žandikaulį buvo ištempusi šypsena. Alegra net nenutuokė, kad tokiu metu kartojamos Bebaimio Fino laidos. Tai, žinoma, tik į naudą, nes jei būtų žinojusi galinti visą naktį žiūrėti, kaip jis šokinėja į sraunias upes ar pirštų galais pakimba nuo uolų atbrailų, taip ir būtų dariusi. Tačiau tada miego stokojanti baleto šokėja Karališkajame operos teatre nebūtų pasiekusi aukštų rezultatų.
Kartais jaučiuosi tokia sena, – pagalvojo Alegra. Ne itin geras jausmas, kai tau vos dvidešimt treji, tiesa? Tačiau ji iš tiesų jautėsi taip, tarsi ta pačia nepailstančia pamokų, repeticijų ir pasirodymų karusele suktųsi taip ilgai, kad paseno anksčiau laiko. Nieko nuostabaus, kad giliai širdyje ji troško kažko nepatirto ir naujo.
Alegra žvilgsniu grįžo prie televizoriaus, kur Finas Makleodas žavingu ir melodingu škotišku akcentu aiškino, kaip rasti maisto, jeigu tektų įstrigti kalnuose.
Ji nusišypsojo. Tiksliau, nušvito kuo plačiausia šypsena. Matote? Ji niekada nesusimąstė, kad pušų kankorėžiuose yra mažyčių sėklyčių, kurias galima valgyti.
O gal susimąstė?
Tikriausiai susimąstė. Kedro riešutais ji visada pasi- gardindavo makaronus. Tik kad nė karto nesusiejo ant kalno šlaito augančio medžio su mažyčiu paketėliu parduotuvės lentynoje.
Štai kodėl jai patiko žiurėti Bebaimį Finą. Jo laidos primindavo, kad ji jauna, kad dar turi pamatyti tiek daug pasaulio ir sužinoti tiek daug apie gyvenimą. Šis jausmas apimdavo per kiekvieną laidą, kol galiausiai tiesiogine to žodžio prasme jai norėdavosi įlįsti į ant sienos blyksintį stačiakampį ir bėgte leistis tuo kalno šlaitu drauge su Finu ir paragauti ką tik iš kankorėžio iškrapštyto riešuto.
Finas atsisuko į kamerą, prikišo veidą prie pat objektyvo ir išsišiepęs šoko nuo uolėto upės skardžio į sraunų vandenį.
Na gerai, gal pamokos apie Žemę ir nėra vienintelė priežastis, kodėl ji žiūri šią laidą. Bet juk jis toks… toks…
Alegra iš tiesų nežinojo, koks yra Finas ar kokius tiksliai jausmus jis jai kelia, bet dėl vieno ji buvo tikra – žiurėdama jo laidas ji jausdavosi gyva, tikėdavo galinti užsiauginti sparnus ir skristi.
Dar vienas nuobodaus, įtempto gyvenimo simptomas – gyvenimo, kurį privalu gyventi, jeigu savo srityje nori pasiekti aukštumų. Baletas privalo būti viskas. Alegra ne tik kad nepažinojo pasaulio už baleto studijos ribų, bet neturėjo patirties ir su vyrais.
Todėl, matydama tą šešių pėdų testosteronu ir nuotykiais trykštantį gražuolį su netvarkinga kupeta plaukų ir nežabotomis tamsiomis akimis, Alegra norėjo pažinti ir vieną, ir kitą.
Nuraudusi ji prikando lūpą. Regis, paaugliškas įsimylėjimas po ganėtinai ilgo laiko pagaliau ją vėl aplankė.
Na tai kas? Juk visi turi ne visai skaisčių svajonių, tiesa? Finas Makleodas buvo jos paklydimas. Ir kol Noting Hile už aukštų baltų tėvo namo sienų nepasigirs pieną pristatančių furgonų burzgimas, ji pamirš baletą, undines, rytines recenzijas ir užsimirš kerinčiose rudose akyse.
Pradėti dieną stebint, kaip iš už ledkalnio viršūnės pasirodo saulė, Finui Makleodui neabejotinai patiko. Dar prieš akimirką horizontas buvo gryniausio kobalto spalvos, o dabar, saulei šoktelėjus aukštyn, jis pamažu virto ledine blyškia mėlyne.
– Tai bent, – pasakė greta jo stovintis žymus Holivudo aktorius.
Tikrai, tai bent.
– Tai juk, galima sakyti, tobula, – vėl prašneko vaikinas ir ėmė linksėti galva.
– Taigi, – pritarė Finas. Gražesnio vaizdo jis nebuvo regėję.
Jiedu su veiksmo filmų dievu Tobijum Torntonu nuščiuvę spoksojo į nepakartojamą Visatos kūrinį, kuris pranoko bet kokias lenktynes celiulioidiniais automobiliais ar pastato sprogimą.
Finas metė žvilgsnį į kuprines, kurios gulėjo už kelių pėdų nuo jų ant ledo.
– Netrukus mūsų paimti atskris sraigtasparnis, – pasakė jis ir akimis neišvengiamai vėl grįžo prie saulėtekio vaizdo. Jau kitą akimirką viską užstojo šešių su puse pėdų ūgio kino žvaigždė. Netrukus Finas suprato, kodėl – šis meškinas ketino jį uždusinti. Tai nebuvo plano dalis turint galvoje, kad didesnę savaitės dalį jiedu praleido mėgindami išgyventi ledo dykynėje.
– Ačiū, bičiuli, – tapšnodamas Finui per nugarą padėkojo Tobijas.
– Nėra už ką, – kiek švokšdamas atsiliepė Finas.
Aktorius jį paleido ir žengė žingsnį atgal.
– Finai, ši savaitė pakeitė mano gyvenimą. Aš rimtai. – Tobijas vėl atsisuko į saulėtekį, bet nesiliovė kalbėti. – Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išsikuopęs gyvenimo šiukšles ir atradęs tikrąją esmę.
Finas linktelėjo. Būtent taip žmogų veikia laukinėje gamtoje praleistas laikas. Štai kodėl toks gyvenimas jam patiko. Toli nuo žmonių sukurtų statinių, elektros kabelių, net mobiliojo ryšio. Tik čia jis jautėsi gyvas. Būdamas kažko neapibrėžto, didesnio už save patį dalimi.
– Niekada nebebūsiu toks kaip anksčiau…
Finas susiraukė. Tokiose vietose jis paprastai būdavo vienas. Todėl ir dabar tikėjosi pasimėgauti tyla. Tačiau greitai suprato, kad šios prabangos neturės, nes iš aktoriaus lūpų nepaliaujamai liejosi žodžių srautas.
O televizijos kompanijai kaip tik to ir reikėjo. Tai ne jis sugalvojo visur paskui save temptis įžymybę. Penktoji laida buvo ne jo mintis; Finas ilgėjosi senojo formato, kai galėdavo vienas praleisti savaitę atokiame pasaulio kampelyje ir ne tik pademonstruoti žiūrovams, kaip išgyventi laukinėje aplinkoje, bet ir leisti jiems pajusti neatrasto pasaulio skonį.
Конец
