tu sėdėjai Kente! – ji suskaičiavo tinkamas dailių pirštų galiukais. – Ledi Sara Vilding, panelė Kreiton, Skantelburių mergiūkštė… – tada mažumėlę patempė lūpą. – Et, prekybininkai, bet šimtas tūkstančių svarų! Na, galimos šiokios tokios išlygos. – Ji rūsčiai nužiūrėjo Ričardą. – Visos susižadėjusios! Taigi, apie ką čia kalbi?
– Iš kur, po paraliais, man žinoti? – atsakė jis prisiverstinai ramiai.
Neabejojo, kad Almerija tikrąja žodžio prasme paguldytų jį ant menčių!
– Galiu pasakyti tik tiek, kad nesivaikau turtingos paveldėtojos. – Tada, nepaprastai trokšdamas vieną kartą ir visiems laikams baigti šį pokalbį, Ričardas pridūrė: – Be to, juk pažįstate Maksą. Greičiausiai jis apdovanos Veritę daugybe stiprių, kaip du vandens lašai į save panašių sūnų.
Jis pakerėtas stebėjo, kaip Almeriją išmuša raudonis. Sprendžiant iš keistų jos skleidžiamų garsų, galbūt iš tikrųjų užspringo. Prabudo niekingoji Ričardo prigimtis.
– Turiu mintyje, kad šį kartą jis ilgai nelaukė. Nepraėjo nė devyni mėnesiai, kai juodu susituokę.
Teta apdovanojo jį žvilgsniu, galinčiu pribaigti drakoną, paskui tarė:
– Aš nemanau, kad pokalbio tema tinkama. Jei bent kiek gerbi tą, kuriai rūpi vien tavo gerovė… – ji nutraukė tiradą ir giliai įkvėpė. – Na, nesvarbu. Dabar pasakyk – atvykai vakar, o kur apsistojai?
Dėl netikėtai pasikeitusios taktikos Ričardui sprande pasklido itin nemalonus dilgčiojimas.
– Kurį laiką pas Breibruką, – atsakė jis. – Ketinu būti keletą savaičių, todėl greičiausiai išsinuomosiu butą.
Nėra reikalo pasakoti Almerijai, kad pernai įsigijo nedidelį dvarą, o dabar ketino pirkti kuklų namą mieste. Tetą turbūt ištiktų priepuolis, jei sužinotų. Blumsberis nebuvo įtrauktas į sąrašą rajonų, jos nuomone, tinkamų gyventi džentelmenui.
– Ketini dalyvauti sezono renginiuose? – Almerijos balsas suskambo taip, lyg ji būtų tikėjusis bent kruopelės vilties.
– Tiesą pasakius, taip, – prisipažino Ričardas.
Ji mirktelėjo.
– Tikrai? Na, tada privalai apsistoti čia.
Ričardas įsitempė.
– Čia?
– Savaime suprantama! – atsakė ji. – Nuomojamas butas! – Almerija šlykštėdamasi sudrebėjo. – Gan netinkama. Aišku, privalai apsistoti čia!
Jis apie tai galvojo. Bet pasirinko butą. Nepalyginti saugiau. Atpažino ženklus. Almerija kažką rezgė. Kažką, su kuo jis susijęs.
Dėl Dievo meilės! Nejaugi neišvengs dar vieno Almerijos bandymo poruoti! Net jei tai dera su jo paties ketinimu šiemet susirasti nuotaką. Be to, apsistojęs pas Almeriją galbūt įstengtų pasukti jos mintis apie Maksą ir Veritę džiaugsmingesne linkme. Jei teta suprastų, kad jis iš tikrųjų neprieštaravo ir niekada nesiekė grafo titulo, gal ji nusileistų dėl poros. Praleisdamas keletą savaičių Arnsvort rezidencijoje sumokėtų tą nedidelę kainą ir užpildytų tarp šeimos narių žiojinčią prarają.
– Almerija, – giliai įkvėpęs tarė Ričardas su mažumą apsimestiniu pasitenkinimu, – būtumėte labai maloni, jei nesutrukdysiu.
Ji tik numojo ranka.
– Žinoma, ne, Ričardai. Šį vakarą liksi vakarienės?
Ričardas papurtė galvą.
– Ne. Vakarą pažadėjau Breibrukui. Netrukus grįšiu į Bruko gatvę ir liepsiu tarnui atgabenti daiktus, jei jums patogu.
Ledi Arnsvort atrodė tarsi katė, skęstanti grietinėlėje.
– Puiku. Mailsas duos tau namų raktą.
Įtarimai tik sustiprėjo, bet Ričardas tiesiog linktelėjo.
– Dėkoju.
Teta ir vėl nekreipė dėmesio į padėką.
– Ak, Ričardai, nesąmonė. Nemanyk, kad amžinai tikėsiuosi, jog pataikausi man. Gal ir nežinai, bet šį sezoną globosiu Dorotėją Vinslou.
Ričardas nustėro.
– Globosite Tėją? Bet… nejaugi ji… be abejonės, turbūt ištekėjo prieš daugybę metų?
Almerijos akys išsiplėtė.
– Dorotėja ištekėjo? Žinoma, ne. Labai liūdna istorija… Turbūt prisimeni, kad ji buvo susižadėjusi su jauniausiu Čeisvoterio sūnumi?
Ričardas pernelyg gerai tai prisiminė. Dar neturėdama nė septyniolikos, Tėja Vinslou susižadėjo su garbinguoju Naidželu Lalertonu, trečiuoju velionio grafo Čeisvoterio sūnumi. Džentelmenui, ketinančiam siekti karjeros parlamente, neabejotinai reikėjo padorų kraitį turinčios žmonos. Tokia ir buvo Tėja.
Bet Lalertonas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.
– Maniau, ji atsigavo po šio nusivylimo ir ištekėjo, – atsakė Ričardas.
Jis keletą metų po šio įvykio praleido užsienyje ir daugiau nieko negirdėjo.
Įsivaizduojami Almerijos ūsai aiškiai varvino grietinėlę.
– Gaila, Ričardai, bet ne. Kokia jaudinanti ištikimybė! Be abejo, galima užjausti, bet, dievulėliau! Kiek metų praėjo po vargšo Naidželo Lalertono mirties.
Ričardas susimąstė. Prisiminė, kad po Lalertono mirties Tėja pasitraukė iš aukštuomenės gyvenimo. Suprantama, jei mergina tikrai ką nors jautė. Bet neištekėti dar kartą? Nejau taip mylėjo Naidželą Lalertoną, kad jam žuvus visiškai pasitraukė iš visuomenės? Jis pats nešvaistė laiko gedėdamas Lalertono… triukšmadarys – tiek teprisiminė. Ričardas nuvijo šią mintį į šalį. Vis dėlto jis miręs. Galbūt Tėja pažino jį kitokį… Na, bet niekada neištekėti…
– Ji negedės amžinai, – vėl prabilo Almerija, – ir drįstu pasakyti, kad, Aberfildo nuomone, dabar tinkamas laikas…
Sakinys liko nebaigtas, bet Ričardas be jokio vargo susiprotėjo: Tėjai Vinslou nebus leista visam laikui palaidoti savo širdies arba, tiksliau sakant, santuokinės rankos. Ji privalo susirasti vyrą. To reikalavo politinės jos tėvo ambicijos.
– Žinoma, ji privalo ištekėti, – Almerija tarsi aidas atkartojo ciniškas Ričardo mintis. – Greičiausiai Aberfildas būtų pernai atvežęs ją į miestą, jei ne gedulas dėl vargšės ledi Aberfild. Dorotėjai visai nebūdinga švaistyti savo gyvenimą dėl to, kad jos sužadėtinis mirė!
Atsainus Almerijos balso tonas pažadino Ričardo atsargumą, kaip kiškį skalikų kvapas.
– A?
Ji atsiduso taip, kad būtų
