pranešti, jog prieš keletą mėnesių Bombėjuje mirė jo svainis Teodoras Džeimsas Kirkutbraitas. Tėja prikando lūpą. Dėdė Teo – jos krikštatėvis. O ji buvo jo turtų paveldėtoja. Kadaise.
Tėja skaitė toliau. Teisininkai atkreipė lordo Aberfildo dėmesį į pridedamą pono Kirkutbraito testamento kopiją, kuri, jų įsitikinimu, skiriasi nuo prieš tai buvusios. Taip pat siunčiami du velionio pono Kirkutbraito laiškai: vienas jo gerbiamam svainiui, penktajam vikontui Aberfildui, kitas – krikšto dukrai Dorotėjai Sofi Vinslou, vienintelei minėtojo vikonto Aberfildo dukrai. Jie viliasi, kad laiškuose bus išsamiau paaiškinti pono Kirkutbraito ketinimai, ir lieka nuolankiais pono tarnais…
Suglumusi Tėja paėmė jai adresuotą laišką. Krikštatėvis keletą metų nerašė… paskutinį kartą pareiškė, kad ja nusivylė ir jaučia gėdą.
Mano brangi Dorotėja,
kai skaitysi, jau turbūt būsiu miręs ir palaidotas, todėl tik meldžiuosi, kad tavo brolis nebūtų suklydęs ir šališkas atkakliai tvirtindamas apie santykinį tavo Nekaltumą toje Istorijoje, apie kurią prieš keletą metų papasakojo tavo tėvas. Suprask, įtraukęs tave į savo Testamentą, dėl tavo palikimo ėmiausi griežčiausių priemonių, kad vėl nenuklystum Pagundų keliu. Visai neketinu Nusižengti įstatymams, tik noriu parodyti Gerą Valią ir suteikti tau progą atitaisyti padėtį ištekant už gero vyro.
Tave mylintis krikštatėvis ir dėdė
Teodoras Kirkutbraitas
Deividas įtikino dėdę vėl įtraukti ją į testamentą.
Dorotėją supykino, ji dvejodama paėmė tėvui adresuotą laišką.
– Šis adresuotas jums, pone…
– Perskaityk viską! – paliepė jis piktai. – Prakeiktas kvailys! Sakiau jam! Perspėjau, kas tu tokia… ir jis štai kaip pasielgia!
Tėja drebėdama pažvelgė į laišką tėvui. Ir susiraukė. Ji gausianti du šimtus svarų per metus? Nuo dvidešimt penktojo iki trisdešimtojo gimtadienio, o jei gavusi tėvo pritarimą per tą laiką ištekėtų, tada jai priklausytų visos pajamos… ponas Kirkutbraitas iš sūnėno sužinojo, kad ne vien Tėja kalta… kad neišmintingas Aberfildo vertinimas… Ji vogčiomis per laiško viršų dirstelėjo į tėvą. Nieko nuostabaus, kad jis įsiuto.
Tėjos pasaulis ėmė suktis ir keistis. Du šimtai per metus – dvidešimt penktasis gimtadienis greičiau ne po trijų mėnesių… ji bus laisva. Nepriklausoma. Kas bus po trisdešimtojo gimtadienio?
Tėja susirado testamentą. Be įvairių nereikšmingų dalykų, paliekamų testamentu, pagrindinė dalis atitenka jai. O po trisdešimtojo gimtadienio priklausys visa testamente nurodoma suma.
Apsvaigusi Tėja pakėlė akis ir susidūrė su rūsčiu tėvo žvilgsniu.
– Na? – pasiteiravo jis. – Dieve, kokia painiava! Papasakojau jam, kas atsitiko! O jis štai kaip pasielgė! Bet dabar nėra išeities – tu privalai ištekėti! Almerija Arnsvort suras tau vyrą.
– Tik jei Tėja pati to nori, – įsiterpė Deividas.
Aberfildas nekreipė dėmesio į pastabą.
– Nebus sunku penkiasdešimčia tūkstančių patepti.
Tėja išmetė popierius.
– Penkiasdešimt tūkstančių?
Lordas Aberfildas sušnarpštė.
– Maždaug tiek. Fonde, be abejo. Ačiū Dievui, Teodoras turėjo sveiko proto, nors Deividas ir įsikišo. Patikėk manimi, pasirūpinsiu, kad negautum daugiau nei dviejų šimtų per metus, jei ištekėsi be mano leidimo!
Du šimtai svarų per metus iki trisdešimtojo gimtadienio. Tėja nepratarė nė žodžio rinkdama nuo grindų popierius. Tai – turtas. Nepriklausomybė. Mažiau nei po trijų mėnesių pinigai priklausys jai. Iki tol privalo saugotis, kad tėvas jos neištekintų. Pasigirdo keistas girgždesys. Tėja pažiūrėjo į viršų. Aberfildas griežė dantimis.
– Tik nesvajok, kad po gimtadienio įsigysi namus, – įspėjo jis. – Prieš tai turėsi ištekėti. Tiesą sakant, – pridūrė Aberfildas, – ištekėsi dar iki sezono pabaigos! – džiaugsmingai pranešė. – Tu atiteksi Danheivenui.
– Ką?
Šūktelėjo Deividas.
– Danheivenas? Pone, dėl Dievo meilės! Ar jūs netekote proto?
Aberfildas trinktelėjo į krėslo ranktūrį.
– Kas kitas ją imtų? – paniekinamai nužvelgė dukrą. – Dabar jau nėra reikalo būti išrankiems. Svarbiausia – ištekinti ją.
– Tėja, – pradėjo Deividas, – tu neprivalai…
Ji ranka nutildė brolį, truputėlį kilstelėjo smakrą ir atidžiai pažiūrėjo į Aberfildą.
– Spėju, kad lordas Danheivenas dabar yra našlys? – paklausė ji, tikėdamasi laimėti laiko.
– Neseniai baigė gedėti, – patvirtino Aberfildas. – Ir ieško nuotakos.
Tėjos mintys sukosi lyg pasiutusios. Būtų saugiau, jei tėvas manytų, kad pritaria jo sumanymui. Saugiau, nei atvirai nepaklusti. Kartą jis parodė, kad niekas nesutrukdytų priversti jos paklusti… Jei leis jam manyti, kad tiksliai laikosi jo taisyklių…
Tėja kuo ramiausiai atsistojo.
– Nekantriai laukiu, kada vėl galėsiu atnaujinti pažintį su lordu Danheivenu. Pone, daugiau jūsų negaišinsiu. Neabejoju, kad po ledi Arnsvort stogu būsiu visiškai saugi.
Deividas šaižiai įkvėpė tuo parodydamas, kad kuo puikiausiai suprato, ką ji norinti pasakyti.
Aberfildo veidas buvo išmargintas raudonų dėmių.
– Tik prisimink – šį kartą darysi, kaip liepiama. Nesitikėk, kad apginsiu tave, jei atitrūksi nuo vadelių su kitu jaunikiu!
Tėja vos tvardėsi.
– Niekas, pone, – tarė ji, – nepriverstų manęs taip pasielgti.
– Ponia, atvyko Panelė Vinslou ir ponaitis Vinslou, – paskelbė Mailsas.
Liokajaus akys blykstelėjo, kai pažiūrėjo į Ričardą. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad žvilgsnis išdavė pašaipią užuojautą.
Taigi jis buvo teisus. Spąstai. Mailsas viską nutuokė. Jis nebūtų nustebęs, jei, Almerijai pakilus ir nužingsniavus pasveikinti lankytojų, iš elegantiško paauksuoto krėslo, kuriame sėdėjo, staiga būtų pasirodę pančiai.
Ričardas taip pat nevalingai atsistojo pasirodžius Tėjai Vinslou ir jos broliui. Tada iš nuostabos sumirksėjo ir susiraukė. Ar čia – Tėja? Apsivilkusi pilkai, nė skiautelės spalvoto audinio. Nei raukiniai, nei klostėti apsiuvai nepagyvino nuobodžios, praktiškos jos mantijos ir skrybėlaitės. Tėja labiau priminė
