paveldėtoją.
Ričardas sumirksėjo. Jam sukilo pyktis – praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvo apkaltintas besivaikantis turtų. Bet anuomet bent jau puikiai žinojo apie mergiūkštės kraitį! Šį kartą…
– Nėra reikalo kviesti liokajaus. Išeisiu pats. – Deividas atsainiai nusilenkė ir pasišalino.
Likęs vienas Ričardas burbtelėjo keletą žodžių, nutylėtų išėjus Almerijai, paskui pridūrė dar kelis. Nors ir numanė, kad Tėja greičiausiai turi padorų kraitį, terminas turtinga paveldėtoja buvo kur kas iškalbingesnis. Retkarčiais dėl Almerijos polinkio rinkti jam paklydusias pasiturinčias nuotakas atsidurdavo nepatogioje padėtyje, bet neįstengė prisiminti, ar kada būtų iškilęs pavojus jam pačiam. Vinslou akys kuo aiškiausiai žybtelėjo pykčiu.
Ričardas giliai įkvėpė. O ir pati Tėja. Ne vien metai ją labai pakeitė. Debiutančių pokylio išvakarėse ji buvo mergaitė, o dabar tapo jauna moterimi. Toji mergaitė buvo gyva, išdykusi. Moteris, rodės, sumišusi tamsoje… tik šviesos blyksnis, kai susikabino rankomis, tarsi ją pažadino.
Dėl prakeikto, iki šiol nežinomo jos kraičio Vinslou teisus – teks jėga vaikyti turtų medžiotojus.
Kai Almerija grįžo į svetainę, Ričardas įstengė blaiviai įvertinti padėtį. Almerija piršo. Nei daugiau. Nei mažiau. Jis atsistojo, kai ji grakščiai įplaukė į kambarį nerūpestingai sakydama:
– Pamiršau tau paaiškinti, kad šį sezoną Dorotėja bus mano viešnia! Išties baisu, kokia bėgant metams tampu užmarši!
Ričardas vos nešyptelėjo.
– Tikrai baisu, – sutiko rimtai.
Aišku, nei jis, nei kas kitas nedrįstų pritarti dėl senyvo Almerijos amžiaus. Nors ji turbūt apsiriko manydama, kad jis patikės, jog visa tai nebuvo rūpestingai suplanuota. Retkarčiais į pagalbą reikia pasitelkti tiesmukumą. Ričardas nusprendė būti itin tiesmukas.
– Almerija, ką, po galais, sumanėte?
– Sumaniau? – perklausė ji išriesdama antakius. – Kodėl tau atrodo, kad ką nors sumaniau? Na, jau, Ričardai!
– Nesąmonė, – tučtuojau nukirto jis. – Almerija, neaušinkite burnos. Verčiau pasakykite, kokio tiksliai dydžio Tėjos kraitis. Nežinojau, kad ji iš viso tokį turi.
Atrodė, kad Almerija minutėlę susimąstė.
– Jos krikštatėvio turtas. Ne tokia suma, kaip tikėtasi, nors visą laiką ketino jai palikti, bet juk galėjo ir pats vesti. Be abejo, turtas nėra siaubingai didelis.
Ričardas išgirdo skambant pavojaus varpus.
– Apie kokią ne itin siaubingai didelę sumą mes kalbame? – neatlyžo.
– Tik penkiasdešimt tūkstančių, – tarė Almerija gracingai mosuodama rankute. – Žinoma, uždirbti iš prekybos! – nusivaipiusi pridūrė.
Penkiasdešimt tūkstančių? Tik penkiasdešimt tūkstančių? Velniai griebtų! Kai tiek daug pastatyta ant kortos, nenustebtų išgirdęs, kad Almerijos rankinėje jau guli specialus leidimas, o klusnus vyskupas laukia priimamajame.
Įtarimas, kad pateko į puikiai suregztas ir itin keblias pinkles, dar padidėjo. Bet jis gali kuo aiškiausiai šį tą išdėstyti.
– Almerija, išsiaiškinkime. Nors ir ketinu vesti, nesivaikau turtingos paveldėtojos ir…
– Dėl Dievo meilės! – susitvarkiusi šnarančius sijonus Almerija atsisėdo. – Aišku, kai Aberfildas prašė pagloboti Dorotėją, pagalvojau apie tave, nes vis tiek ruošeisi mane aplankyti… – ji išsisukinėjo labiau nei įprastai.
– Tikrai ruošiausi?
Ričardas niekaip negalėjo prisiminti, kad į savo planus būtų įtraukęs ką nors panašaus. Almerijos kvietimą užsukti vos atvyksiąs į miestą gavo prieš kelias dienas. Vis dėlto nereikia manyti, kad Almerijos planai…
Ji veriamai pažiūrėjo į jį.
– Vis tiek ketinau tave pakviesti…
Kai tik pas ją apsistos turtinga paveldėtoja – to nereikėjo net sakyti.
– Ričardai, privalai protingai pasirinkti ir vesti! – tarė ji piktai. – Tau reikia žmonos, tinkamos žmonos. Ypač dabar, kai nusipirkai dvarą Kente. Būtų galima pamanyti, kad tikiesi įpėdinio!
Ričardas elgėsi išmintingai neišsakydamas savo minčių. Nieko nepeštų skatindamas Almeriją. Kad ir kokia teisi ji būtų.
– O dėl galimybės kai ką palikti savieigai, – ji grįžo prie ankstesnės temos, – manyčiau, pavojų galėjo sukelti tiesiog pasibaisėtina painiava, kurią Maksas…
– Pakaks! – Ričardas iš visų jėgų valdėsi ir pridūrė švelnesniu balsu: – Almerija, nepajėgsiu čia likti, jei kritikuosite Maksą su Verite. Jis laimingas. Ar tai nieko nereiškia?
– Po kiek laiko ji padarys ką nors gėdingo? – supykusi tėškė Almerija.
Jei gana, tai gana.
– Pavyzdžiui? Prisegs jam ragus? Tą norite pasakyti?
Jos veidai tirštai išraudo.
– Kaip tik taip!
Ričardas gūžtelėjo pečiais.
– Tada jam reikės susitvarkyti. Savaip. – Matydamas, kaip veriasi Almerijos burna, pridūrė: – Taip, kaip tą padarė mūsų tėvas, tiesą pasakius.
Burna susičiaupė.
– Manote, kad nesuvokiau? Žinojau jau tą vasarą, kai susilaužiau koją ir gyvenau pas jus.
Almerija buvo skaisčiai raudona.
– Mano sesuo bent jau neatkreipė į save dėmesio! – pabrėžė ji tūžmingai. – Nesakau, kad pateisinu tokį elgesį, bet ji neužtraukė šeimai gėdos!
Almerija pakilo, oriai pro jį praėjo ir išžingsniavo iš svetainės. Durys užsiverdamos trakštelėjo, bet tinkamai išauklėta moteris šį garsą būtų pavadinusi trenkimu. Atsilošęs krėsle Ričardas gerokai gurkštelėjo brendžio ir suburbėjo keletą žodelių. Almerija jų negirdėjo, ir gerai. Ką, po velnių, dabar daryti?
Ričardas spėliojo, ar visi panteono dievai susimokė prieš jį. Pagirtinas planas padėti Almerijai susitaikyti su Makso vedybomis akivaizdžiai neišdegė. Jam nebus suteikta malonumo pačiam ieškotis poros, dabar būtų pakakę vien pasirodyti ir būtų įsižiebęs Almerijos įniršis dėl griuvėsiais virtusių tariamų lūkesčių. Negana to, ji ketino jam ant kupros užkarti penkiasdešimties tūkstančių svarų paveldėtoją. Greičiausiai ne be Aberfildo palaiminimo.
Tiesą sakant, Aberfildą turbūt ištiktų apopleksija, jei išsiaiškintų, ką rezga Almerija. Aberfildas, vikontas, o dar ir
