Geležies karalienė. Julie Kagawa

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Geležies karalienė - Julie Kagawa страница 2

Geležies karalienė - Julie Kagawa Geležies fėjūnai

Скачать книгу

pečių sunkią naštą. Žinoma, matuojant įprastu matu Ašas vis dar tylus ir rimtas, bet pirmą kartą leido pasireikšti tikrajai savo prigimčiai, kurią aš įžvelgiau nuo pat pradžių.

      – O jeigu jie neįstengs su tuo susitaikyti? – balsiai išsakiau visą rytą mane kankinantį klausimą. – Jeigu išsigąs, sužinoję, kas esu? Jeigu… daugiau nebenorės manęs matyti?

      Mano balsas sudrebėjo tarsi kokios susigraudinusios penkiametės. Tačiau Ašas tik dar stipriau apkabino ir prisitraukė arčiau.

      – Tada tu tapsi našlaite kaip ir aš, – atsakė jis. – Mudu sugalvosime, kaip gyventi toliau. – Jis palietė lūpomis ausį ir mano širdis suspurdėjo it pagauta paukštelė. – Drauge.

      Pradėjau tankiau alsuoti, pasisukau, trokšdama pabučiuoti savąjį princą, paglostyti tamsius šilkinius plaukus…

      Tačiau taterkoltas staiga suprunkštė ir pasileido šuoliuoti. Ne taip greitai, kad išsidrėbčiau ant žemės, bet pakankamai, jog imčiau šokinėti kaip sviedinukas. Mėšlungiškai įsikibau į karčius, o Ašas sugriebęs už rankos padėjo išsilaikyti. Širdis pašėlusiai daužėsi, įsmeigiau nuožmų žvilgsnį bjauriam padarui tarp ausų ir vos susilaikiau skaudžiai neįsispyrusi kojomis į šonkaulius, bet tokiu atveju būčiau suteikusi jam dar vieną dingstį nusimesti mane nuo nugaros. Nelemtas gyvulys kilstelėjo galvą ir dėbtelėjo į mus: akys degė purpurine liepsna, snukis rodė panieką.

      Aš suraukiau nosį ir kandžiai pasiteiravau:

      – Ak, atleiskite, ar mes privertėme jus pasijusti nesmagiai? Ką gi, daugiau taip nedarysime.

      Padaras sušnarpštė. Ašas šyptelėjo, bet daugiau nemėgino manęs prisitraukti. Tad atsidususi įsmeigiau žvilgsnį į kelią virš ramiai besisūpuojančios taterkolto galvos, ieškodama pažįstamų orientyrų. Širdis tankiau suplakė, kai pastebėjau kelkraštyje tarp medžių surūdijusį furgoną, per kurio kiaurą stogą spėjo praaugti krūmas. Šis griozdas riogso čia, kiek save prisimenu. Kasdien matydavau jį dardėdama autobusu į mokyklą ir atgal. Jis visada reiškė, kad namai ranka pasiekiami.

      Dabar man atrodė, kad prabėgo ištisa amžinybė nuo to laiko, kai mudu su Robiu kratydavomės autobuse, kai man terūpėjo pažymiai, namų darbai ir vairuotojo pažymėjimas. Kaip viskas pasikeitė; kaip keista bus sugrįžti į mokyklą, vėl gyventi ankstesnį nuobodų gyvenimą, tarsi nieko nebūtų nutikę.

      – Tikriausiai mane paliks antriems metams, – atsidususi pasiguodžiau ir nugara pajutau nustebusį Ašo žvilgsnį. Nenuostabu, kad būdamas nemirtingas fėjūnas jis nė nenutuokia, ką reiškia nerimauti dėl mokyklos, vairuotojo pažymėjimo ir…

      Tikrovė staiga užgriuvo mane visu nepakeliamu svoriu. Laikas Niekadaniekada pralėkė kaip ūkanose paskendęs nežemiškas sapnas, o dabar mes sugrįžome į realų pasaulį. Pasaulį, kuriame man teks sukti galvą dėl įvertinimų, užduočių, stojimo į koledžą. Juk anksčiau norėjau susirasti darbą per vasaros atostogas, taupyti automobiliui. Baigusi mokyklą stoti į Technikos ir taikomųjų mokslų koledžą. Paskui galbūt išvažiuoti į valstijos sostinę Baton Ružą arba Naująjį Orleaną. Ar man dar pavyks tai padaryti, kai tiek visko nutiko? Ir kaip rasti vietą šiose svajose fėjūnų atstumtam Žiemos rūmų princui?

      – Kas ir vėl? – Vėsus Ašo kvėpavimas pakuteno ausį, privertęs suvirpėti.

      Aš giliai įkvėpiau.

      – Kas mūsų laukia, Ašai? – paklausiau pusiau pasisukusi į jį. – Kur mes būsime po metų ar dvejų? Aš negalėsiu likti čia amžinai… Anksčiau ar vėliau teks pradėti gyventi savarankiškai. Mokytis, dirbti vasaromis, kada nors stoti į koledžą ir… – Staiga nutilusi nudūriau akis į rankas. – Galiausiai turėsiu gyventi toliau, bet neįsivaizduoju, kaip ką nors darysiu be tavęs.

      – Ir aš jau galvojau apie tai, – atsiliepė Ašas. Kai grįžtelėjusi dirstelėjau į jį, nustebusi pamačiau, kad jis šypsosi. – Tau prieš akis visas gyvenimas. Tad reikia planuoti ateitį. Kiek suprantu, Šaunusis Robinas šešiolika metų dėjosi mirtinguoju. Kas trukdo man pasekti jo pavyzdžiu?

      Aš sumirksėjau.

      – Tu rimtai?

      Jis atsargiai paglostė skruostą, įdėmiai pažvelgė į akis.

      – Tikriausiai tau teks man šį bei tą paaiškinti apie mirtingųjų pasaulį, bet aš pasirengęs mokytis, kad tik būčiau greta. – Ašas vėl šelmiškai šyptelėjo. – Neabejoju, jog prireikus sugebėsiu „tapti žmogumi“. Jeigu panorėsi, lankysiu mokyklą. Nuspręsi persikelti į didelį miestą vydamasi savo svajonę, aš vyksiu kartu. O jeigu kada nors įsigeisi ištekėti už manęs pasipuošusi balta suknele ir įteisinti mūsų santykius, kaip žmonėms įprasta, esu pasirengęs ir tam. – Ašas taip palinko prie manęs, kad aš įžvelgiau savo atvaizdą sidabriniuose vyzdžiuose. – Žodžiu, nuo šiol ir laimėje, ir varge mudu būsime kartu.

      Aš tylėjau be žado, nes nežinojau, ką pasakyti. Norėjau padėkoti, tačiau fėjūnai visai kitaip priima žodžius. Troškau visą likusį kelią glaustis prie jo ir bučiuoti, bet tokiu atveju taterkoltas tikrai nutrenktų mane į pakelės griovį.

      – Ašai… – pradėjau, tačiau nespėjau daugiau nieko pasakyti, nes taterkoltas netikėtai sustojo prie žvyrkelio, vedančio į nedidelę kalvą. Ten, tolumoje, bolavo kreivai prikalta pašto dėžutė. Nors žali dažai išbluko, prietemoje aiškiai buvo matyti užrašas:

      „Čeisai. 14202.“

      Širdis apmirė. Štai aš ir namuose.

      Nerangiai nusliuogiau nuo taterkolto nugaros; po ilgo kratymosi kojos linko ir drebėjo. O Ašas mikliai nušoko žemėn ir kažką pašnibždėjo aikštingam gyvuliui į ausį. Tas suprunkštė, kilstelėjo galvą ir šovė į tamsą. Po sekundės jo ir pėdos spėjo ataušti.

      Rijau akimis žvyrkelį, o širdis daužėsi. Namai ir šeima laukia manęs čia pat už kalvelės: senas pastatas su apsilaupiusiais žaliais dažais, mėšlina kiaulidė už jo, Luko visureigis ir mamos universalas įvažiuojamajame keliuke.

      Be garso žengdamas per žvyrą prisiartino Ašas.

      – Ar tu pasiruošusi?

      Ne, nesijaučiau pasiruošusi. Tad stypsojau spoksodama į tamsą, kur ką tik pradingo taterkoltas.

      – Kur prašapo tas gyvulys? – paklausiau mėgindama nuvyti šalin mintis apie tai, kas manęs laukia. – Ką jam pasakei?

      – Kad jis atsilygino man už paslaugą ir nuo šiol mes atsiskaitę. – Kažkodėl ši mintis pralinksmino Ašą, nes jis su šypsena sužiuro į tą pusę, kur pradingo aikštingasis padaras. – Regis, daugiau nebegalėsiu naudotis taterkoltų paslaugomis kada panorėjęs. Nuo šiol teks prašyti.

      – Ar tai blogai?

      Šypsena virto grimasa.

      – Daug kas man skolingas vieną kitą paslaugą. – Matydamas mano neryžtingumą Ašas linktelėjo namo pusėn. – Pirmyn. Tavęs laukia šeima.

      – O kaipgi tu?

      – Man

Скачать книгу