prismeigė prie žemės ir aplink pažiro nesuskaičiuojama daugybė adatų.
Atsidususi iš palengvėjimo atsistojau, bet staiga viskas aplink susvyravo. Medžiai pradėjo skrieti ratu, galūnės nutirpo, o galiausiai pajutau, kad žemė pradėjo slysti iš po kojų.
Kai atsipeikėjau, gulėjau ant nugaros be žado ir netekusi jėgų, tarsi būčiau ką tik bėgusi maratoną. Ašas, palinkęs ties manimi, neramiai žvelgė sidabrinėmis akimis.
– Kaip tu, Megana? Kas nutiko?
Galva svaigo ne taip smarkiai. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kol įsitikinau, kad nebepykina, ir atsisėdusi sužiurau į Ašą.
– Aš… nežinau. Pasitelkiau burtus, o paskui… išsijungiau.
Velnias, žemė vėl ėmė skrieti ratu. Atsišliejau į Ašą, jis prilaikė mane taip rūpestingai, tarsi būtų bijojęs, jog subyrėsiu.
– Ar tai normalu? – sumurmėjau įsikniaubusi jam į krūtinę.
– Nieko panašaus dar neteko matyti. – Ašo balse išgirdau slepiamą nerimą. – Galbūt tai šalutinis poveikis, kuris pasireiškė dėl to, kad taip ilgai nesinaudojai savo kerų galiomis?
Ką gi, už tai irgi turėčiau padėkoti Mebei. Ašas atsistojo ir rūpestingai padėjo man pakilti. Rankas nudiegė skausmas, pirštai tebebuvo lipnūs nuo kraujo nesėkmingai bandant išsivaduoti iš vielinio tinklo. Ašas atplėšė kelias atraižas nuo savo marškinių ir tylėdamas sumaniai aptvarstė rankas, stengdamasis darbuotis kuo švelniau.
– Jie tykojo manęs, – sušnabždėjau žvelgdama į tūkstančius adatų, kurios buvo išsibarsčiusios po visą kiemą ir švytėjo mėnesienoje. Fėjūnai pridarė naujų rūpesčių mano šeimai. Mama su Luku, matyt, labai supyks. Belieka tikėtis, kad adatos pranyks anksčiau, nei Itanas suspės netyčia užmynęs įsidurti. – Jie žino, kur aš gyvenu, – kalbėjau toliau, stebėdama, kaip metalo skeveldros blyksi žolėje. – Netikram karaliui buvo pranešta, jog aš keliauju namo, ir jis pasiuntė juos…
Nukreipiau žvilgsnį į namą, kur už lango tebešmėžavo siluetai namiškių, nė neįtariančių, kokia sumaištis ką tik buvo kilusi kieme.
Pasijutau sužvarbusi. Vėl sukilo šleikštulys.
– Aš negaliu grįžti namo, – sušnabždėjau, jausdama Ašo žvilgsnį. – Tik ne dabar. Negaliu įtraukti į šią beprotybę savo šeimos. – Dar akimirką žvelgiau į namą, paskui užmerkiau akis. – Netikras karalius nenurims. Jis ir toliau regs man pinkles, o mano šeima atsidurs tarp dviejų ugnių. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Aš… aš privalau išvykti. Dabar pat.
– Kur? – kietai paklausė Ašas, nepaisydamas mano nevilties. – Kelias į fėjūnų šalį mums uždarytas, o mirtingųjų pasaulis knibždėte knibžda geležies fėjūnų.
– Nežinau, – prisipažinau ir paslėpiau veidą delnuose.
Aišku tik viena, kad negaliu likti su šeima, pasirodyti namuose, gyventi įprasto gyvenimo, kol apsišaukėlis karalius manęs tyko. O kad jis per stebuklą nusisuktų sprandą ir pakratytų kojas.
O ką, jeigu manepačią ištiks toks likimas?
– Juk dabar jau nesvarbu kur, – suaimanavau tebeslėpdama veidą delnuose. – Kad ir kur eičiau, jie visur mane persekios.
Stiprūs pirštai suėmė už riešų ir švelniai patraukė rankas žemyn. Aš krūptelėjau ir pažvelgiau į švytinčias sidabrines akis.
– Kovosiu tavo pusėje, – pareiškė Ašas sodriu ramiu balsu. – Elkis, kaip privalai. O aš būsiu greta, kad ir ką nuspręstum. Ginsiu tave, kiek reikės, nesvarbu – vienus metus ar tūkstantį.
Man suspurdo širdis. Ašas paleido riešus ir uždėjęs rankas ant pečių prisitraukė. Prisiglaudžiau prie jo, padėjau galvą ant krūtinės, pasislėpiau kaip už skydo nuo nusivylimų ir gėlos, nuo žinojimo, kad mano klajonės dar nesibaigė. Ir sprendimas pradėjo ryškėti. Jeigu noriu padaryti galą nesibaigiančiam bėgimui nuo persekiojimo ir amžinai kovai, turiu išsiaiškinti su Geležies karaliumi. Ir vėl.
Atsimerkusi sužiurau į vietą, kur krito geležies fėjūnai, į metalo skeveldras, spindinčias tarp piktžolių. Mintis, kad šie baisūnai sėlina į mano kambarį, nukreipia akis į Itaną ar mamą, sukėlė juodą įtūžį. „Gerai, – iškošiau mintyse ir tvirčiau sugniaužiau Ašo marškinius. – Netikras karalius nori karo? Aš suteiksiu jam šią galimybę.“
Tačiau nebuvau tam pasiruošusi. Dar ne. Man reikėjo sustiprėti. Turėjau išmokti valdyti savo kerų galias. Ir vasaros, ir geležies. Jeigu tik įmanoma jas suderinti. O tam reikėjo laiko. Ir vietos, kur būčiau saugi nuo persekiojančių geležies fėjūnų. Žinojau tik vieną tokią vietą, kur apsišaukėlio valdovo pakalikai manęs niekada nesuras.
Regis, Ašas pajuto manyje įvykusią permainą.
– Na, tai kurgi mudu keliausime? – sušnibždėjo jis, įsikniaubęs man į plaukus.
Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį.
– Pas Linansidhę.
Ašo veide šmėstelėjo nuostaba ir nerimas.
– Pas atstumtųjų karalienę? Ar esi tikra, kad ji padės mums?
Ne, anaiptol nebuvau tikra. Atstumtųjų karalienė, kaip ji buvo vadinama greta kitų titulų, atrodė kaprizinga ir nenuspėjama, tad, atvirai sakant, mane gąsdino. Bet kartą ji jau padėjo mums, o jos rūmai Antgamtėje, skiriančioje mirtingųjų ir fėjūnų pasaulius, – vienintelis saugus prieglobstis šiuo metu.
Be to, mudvi su Linansidhe turėjome savų sąskaitų, o ir klausimų, į kuriuos norėjau gauti atsakymus, ne vienas susikaupė.
Ašas vis dar nenuleido nuo manęs skvarbaus sidabriško žvilgsnio.
– Nežinau, – atvirai atsakiau. – Bet ji, mano galva, vienintelė gali padėti, be to, baisiai neapkenčia geležies fėjūnų. Galiausiai ji yra atstumtųjų karalienė. O juk mudu taip pat jiems priklausome, ar ne?
– Tau geriau žinoti, – atsiliepė Ašas ir susikryžiavęs rankas ant krūtinės atsirėmė į medžio kamieną. – Neturėjau garbės artimiau jos pažinti, nors gandų prisiklausiau iki valiai. Beje, siaubą keliančių. – Jis suraukė kaktą ir atsiduso. – Ar mūsų laukia dideli pavojai?
– Manau, kad taip.
Ašas nelinksmai nusišypsojo ir pasiteiravo:
– Kur pirmiausia keliausime?
Mane užliejo šaltakraujiško ryžto banga. Dar kartą grįžtelėjau į namą, į be galo išsiilgtus artimuosius, ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. „Ne dabar, – pažadėjau jiems ir sau mintyse, – bet greitai. Greitai aš vėl visus jus pamatysiu.“
– Į Naująjį Orleaną! – tvirtai pareiškiau vėl pasisukusi į Ašą, kantriai laukiantį mano sprendimo. – Į Vudu istorijos muziejų. Turiu iš ten kai
