jis buvo toks patrauklus, kad jai gniaužė kvapą.
Ji šiek tiek pasislinko, kad būtų didesnis tarpas.
– Skyrybos artėja prie pabaigos. Turbūt jiems būtum primokėjusi, kad greičiau manęs atsikratytum. Tu, užsispyrusi, nesukalbama buvusi žmona.
Įtampa automobilyje, rodės, tuoj sprogs.
– Kol ant dokumentų nenudžiūvo rašalas, tebeturi Feraros pavardę. Taigi, elkis deramai.
Lorelė atsilošė.
Lorelė Ferara. Teisinė užuomina, kad pasirinko blogai. Pavardė skambi, o tikrovė visai kitokia.
Plačią ir galingą Ferarų šeimą siejo kraujo ryšys ir šimtmečius besitęsianti istorija. Jų vardas reiškė sėkmę, pareigą ir tradicijas. Net jo sesuo Daniela, nepaisant Anglijoje gauto universitetinio išsilavinimo ir maištingos dvasios, išteka už siciliečio iš geros šeimos ir apsigyvens čia. Jos ateitis suplanuota. Saugi. Po metų ji jau turės kūdikį. Paskui dar vieną. Tai įprasta visiems Ferarų šeimos nariams. Jie gimdo vaikus, kad nenutrūktų dinastija.
Lorelei degino gerklę, ji žvelgė tiesiai prieš save, gerai, kad saulės akiniai slėpė akis.
Tiek daug dalykų, apie kuriuos net neleido sau pagalvoti. Tiek daug vietų, kurių neaplankė net mintimis.
Ji jo nematė daugiau nei dvejus metus, jau buvo įpratusi nežiūrėti į jo nuotrauką, nebeieškojo jo atvaizdų internete, suprato, kad pabandžiusi ištrinti jį iš atminties, galės gyventi toliau. Tačiau buvo nelengva.
Kartą pamačiusi, neužmirš niekada. Kristiano grožis varė iš proto, kur tik pasisukdavo, moterys žvelgė jam įkandin. Jis jai irgi apsuko galvą, nors nedarė nieko, kad patrauktų jos dėmesį, tik buvo savimi.
Geismas laimėjo prieš valios stiprybę, ir ji nukreipė žvilgsnį į šalį.
Nors buvo apsirengęs kasdieniais drabužiais, juodais džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, prasegtu kaklu, Lorelė tuoj pat kūnu pajuto grubią vyrišką jėgą, sudariusią didžiąją jo esybės dalį. Kristianas be skrupulų rodė vyriškumą, kaip jo urvuose gyvenę protėviai. Didžiavosi savo vyriškumu. O ji sudavė tam pasididžiavimui mirtiną smūgį.
– Kodėl Dana neatvyko su tavimi manęs pasitikti?
– Mano sesuo tiki laiminga pabaiga.
Ką tai galėtų reikšti? Gal Daniela manė, kad jei jie bus vieni, puls vienas kitam į glėbį, ir žaizda, gilesnė už Didįjį Kanjoną, užgis savaime?
Lorelė prisiminė koledžo laikus ir nevykusius Danos bandymus piršliauti.
– Ji visada tikėjo pasakomis. – Pro kančių miglas prasimušė seniai pamirštas vaizdas. Vaiko kambarys, lovelė su baldakimu ir apšvietimas kaip pasakoje. Pilnos lentynos knygų, vaizduojančių gyvenimą kaip linksmą nuotykį. Svajonių kambarys. Supykusi, kad prisiminė tai kaip tik dabar, ji krestelėjo galvą, kad šis vaizdas išnyktų iš akių. – Dana nepataisoma romantikė. Manau, kad ir teka ji nepaisydama… – Lorelė staiga nutilo, o Kristianas užbaigė mintį.
– …Nepaisydama to, kad mato, kaip byra į šipulius mūsų santuokos laivas? Kai pagalvoju apie tavo laisvą požiūrį į vedybų priesaiką, man ima kilti abejonių dėl tavo apsisprendimo tapti vyriausiąja pamerge. Negi nemanai, kad šiek tiek veidmainiauji?
Jis apkaltino ją, visiškai atsikratė atsakomybės, tačiau Lorelė net nemanė su juo ginčytis, nes nenorėjo daryti įtakos galutiniam rezultatui. Kristianas jos nekenčia. Tegul. Jo priešiškas nusiteikimas Lorelei netgi naudingas, kadangi slopina tuos grėsmę keliančius jausmus, kurie teberusena giliai viduje.
O kas liečia apsisprendimą būti Danos vyriausiąja pamerge…
Lorelė buvo sugalvojusi daugybę atsisakymo paaiškinimų, tačiau kalbėdama su savo drauge nepateikė nei vieno. Ketvirtoji mano klaida, – pagalvojo. Kaip ji galėjo tiek daug kartų suklysti?
– Aš esu ištikima draugė.
– Ištikima? – Jis iš lėto nusiėmė saulės akinius ir pažvelgė į ją tamsiomis akimis pro tankias blakstienas, leisdamas pamatyti visas savo kančios gelmes. – Dar drįsti kalbėti apie ištikimybę? Matyt, dėl kalbų skirtingumo, mums šio žodžio reikšmė skiriasi. – Priešingai nei Lorelė, vyras visai neslėpė jausmų. Išliejo jai visa, ką laikė širdyje, ir kuo jis buvo atviresnis, tuo toliau ji nuo jo traukėsi. Lorelė labai stengėsi valdyti savo jausmus. Savaime suprantama, Kristiano jausmų valdyti ji negalėjo.
Gniuždoma tokių stiprių kaltinimų, ji įsirėmė į sėdynės atlošą ir stengėsi kvėpuoti ramiai. Galėjo mesti jam savo kaltinimus, tačiau tada būtų grįžę į praeitį, o ji norėjo eiti tik pirmyn. Lorelei drebėjo ir rankos, ir kojos, pajuto kad šąla pirštų galiukai.
Žinodama, kaip svarbu valdyti įtampą, stengėsi kvėpuoti lėtai.
– Jei jau ketini išsiveržti kaip Sicilijos Etnos ugnikalnis, bent palauk, kol būsime už uždarų durų. Tai tik vestuvės. Jas galime praleisti ramiai, be peštynių.
– Tik vestuvės? Vestuvės tik šiaip sau, tą norėjai pasakyti, Lorele?
– Gana, Kristianai. – Jis nesuprato, kad gal yra neteisus. Nemokėjo atsiprašyti. Lorelė žinojo, kad Kristiano žodyne nėra žodžio atleisk, ir kad tai neturi nieko bendra nei su jo sugebėjimu gražbyliauti, nei su savimeile.
– Bet kodėl? Nes bijai to, ką jauti? Prisipažink. Kai būni su manimi, tave gąsdina jausmai.Taip jau yra.
– Ak, prašau…
– Jie ima liepsnoti, argi ne? – Jo balsas buvo šilko švelnumo ir kėlė grėsmę. – Jausmai taip tave baugino, kad turėjai jų atsisakyti. Dėl to ir išvažiavai.
– Manai, kad tave palikau, nes išsigandau savo didžiulės meilės tau? – Atsakydama Lorelė svaidė pasipiktinimo žaibus. – Esi taip neįtikėtinai pasipūtęs, kad tau prireiks visos salos savo egoizmui sutalpinti. Kaip manai, Sicilijos pakaks? Gal dar reikėtų pirkti ir Sardiniją?
– Dirbu ta kryptimi. – Šioje trumpoje frazėje nebuvo nė lašelio ironijos. – Jeigu jau tau vis tiek, kodėl negrįžai?
– Nebuvo dėl ko grįžti. – Ir daugybė priežasčių būti toli. Lorelė žiūrėjo tiesiai prieš save, bandė surikiuoti mintis, jautė, kad Kristianas į ją tebežiūri.
– Gražiai atrodai. Numaldai nerimą darydama pratimus?
– Kūno rengyba mano darbas. Taip užsidirbu pragyvenimui. O grįžau dėl tavo sesers, o ne dėl m… – žodis pats išsprūdo, praslydo pro visas užtvaras, kurias ji buvo pastačiusi – tavęs ir manęs.
– Net negali to ištarti? Mūsų, tesoro. Žodis, kuriam tu priešiniesi, yra mūsų. Bet tau visada buvo labai sunku suvokti, kad esi dalis mūsų. – Kristianas patogiai įsitaisė sėdynėje, atsipalaidavo, įsitikinęs savo teisumu. – Matyt, bus geriau, jei nevartosi žodžio ištikima, kai kalbėsi apie save. Tai tikrai veda mane iš
