style="font-size:15px;"> Ir tai buvo tūkstantį kartų blogiau.
Vienintelis žodis atleisk būtų ištaisęs viską, tačiau prieš atsiprašydamas Kristianas turėtų pripažinti savo kaltę.
Prisiminusi pasiryžimą nekalbėti apie praeitį, Lorelė pakeitė pokalbio temą.
– Kaip jaučiasi Dana?
– Nekantrauja teisiškai tapti viena iš mūsų. Ne taip kaip tu, ji nesibaimina artumos.
Ji prisiminė maniusi, kad jų santykiai per daug tobuli ir laikas parodė, kad neklydo. Tobulybė subyrėjo kaip kortų namelis.
– Jei ketini nuolat mane graužti, gal geriau kitu reisu skrisiu namo.
– Ir nuo to tau bus geriau? Aš taip nemanau. Be to, juk esi mūsų garbės viešnia.
Ji sukrūpčiojo nuo balso, kuriuo buvo pasakyti šie žodžiai, nes jame išgirdo kartėlį ir gėlą, kurie degino jos žaizdas, lyg ant jų kas būtų užpylęs citrinos sulčių.
Kartais, kai skausmas tapdavo nebepakeliamas, Lorelė užduodavo sau klausimą, ar jos gyvenimas būtų buvęs geresnis, jei nebūtų sutikusi Kristiano. Lorelė susidūrė su gyvenimo sunkumais, todėl susipažinusi su Kristianu Ferara pasijuto lyg būtų savo sukurtos pasakos pagrindinė herojė. Tik nežinojo, kad gyvenimas taps dar sunkesnis, kai jinai jį paliks.
– Dabar matau, kad vykti čia nebuvo pats geriausias sumanymas.
– Jei ne Danos vestuvės, tau nė kojos nebūtų leista įkelti į šią salą.
Lorelė susilaikė nepasakiusi tiesos: jei ne jo sesers vestuvės, jos čia nė kvapo nebūtų.
Skyrybos galėtų vykti tiesiogiai jai nedalyvaujant. Lorelė buvo linkusi nuo visko atsiriboti.
Jau ketvirtį valandos jie važiuoja painiomis Palermo gatvėmis, kuriose apstu gotikinių ir barokinių bažnyčių bei senovinių rūmų. Centre stūkso Ferarų rūmai, Kristiano miesto rezidencija, dabar retkarčiais tampanti išskirtine jungtuvių bei koncertų rengimo vieta. Puikiosios rūmų mozaikos ir barokinės lubų freskos traukia viso pasaulio mokslininkus bei turistus. Tai buvo viena iš Kristianui priklausančių salos rezidencijų, tačiau jis retai čia pagyvendavo kiek ilgiau.
Lorelė jau buvo spėjusi pamilti šią vietą, o dabar stengėsi negalvoti apie mažytę šeimos koplytėlę, kur vyko jų jungtuvių ceremonija.
Žinojo, kad nors Kristianas buvo aristokratiškos kilmės ir turėjo gausybę žinių apie Sicilijos architektūrą ir meną, jam labiau patiko moderni aplinka, kur po ranka būtų šiuolaikinės technologijos. Be prieigos prie interneto Kristianas būtų lyg Mikelandželas be teptuko.
Pažvelgusi pro langą pamatė, kad jie išnėrė iš dusinančios Palermo gatvių automobilių spūsties ir jau lekia pakrantės keliu, vedančiu į Ferarų kurortinį SPA, išmanių keliautojų galutinę poilsio stotelę ir vieną iš pasaulio aukščiausios klasės viešbučių.
Viešbutis buvo priebėga elitui, tai tarptautinės bendruomenės grietinėlei, geidusiai nuošalumo ir vienumos. Tą jiems užtikrino ne tik garsioji Ferarų apsauga, bet ir kranto linijos ypatumai. Broliai Feraros pastatė šį prašmatnų viešbutį žemės plote, kurį iš trijų pusių supo nuosavas paplūdimys, o vešliuose soduose buvo pristatyta ištaigių vilų. Tai buvo Viduržemio jūros rojus, kiekvienoje viloje buvo galima mėgautis vienatvės palaima.
Skausmą čia atvykus dar paaštrino prisiminimai, kurie, kur tik pažvelgsi, rėžė širdį, nes kaip tik čia, pačiame nuosavo paplūdimio pakraštyje, ant uolėto iškyšulio pastatytoje prabangioje viloje, jie praleido pirmąsias medaus mėnesio naktis. Šią vilą Kristianas buvo pasistatęs savo reikmėms. Tikras užkietėjusio viengungio būstas.
Lorelė net sustingo. Juk jie neužsakė kambario šiame viešbutyje?
– Aš užsisakiau viešbutį ne kurorte.
– Tiksliai žinau, kur būtum apsistojusi. Personalo darbuotojai atšaukė užsakymą. Apsigyvensi ten, kur aš noriu, ir džiaukis, kad siciliečiai svetingi, mes negalime palikti svečio už durų.
Ją ėmė pykinti.
– Ketinau apsistoti kur nors kitur ir atvykti tiesiai į jungtuves.
– Daniela nori, kad dalyvautum visuose renginiuose. Šį vakarą renkasi vietiniai. Juodojo kaklaraiščio vakarėlis. Šokiai ir gėrimai. Tikimės, kad dalyvausi, nes esi vyriausioji pamergė.
Šokiai ir gėrimai?
Lorelei staiga pasidarė šalta ir ji panoro, kad vairuotojas išjungtų oro gaivintuvą.
– Turbūt negalėsiu dalyvauti iškilmėse prieš jungtuves. Turiu pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį, taigi galėsiu dirbti. Šiuo metu esu užversta darbais.
– Man neįdomu. Dalyvausi ir privalėsi šypsotis. Gal pamiršai, mūsų skyrybos taikios ir santūrios.
Santūrios?
Ką jau kalbėti apie santūrumą, kai ją suka jausmų verpetai, o jo akyse blykčioja grėsmės atspindžiai. Mūsų santykiai santūrumu nepasižymėjo, – abejingai svarstė Lorelė. Juodu užvaldžiusi aistra buvo karšta, pašėlusi ir nevaldoma. Tikra nelaimė, šis įkarštis sunaikino jos gebėjimą blaiviai mąstyti.
Lorelė bandė išlaikyti normalų kvėpavimo ritmą, bet tikimybė, kad jai teks susidurti su jo šeimos nariais akis į akį, visiškai atėmė ryžtą. Žinia, jie visi jos nekentė. Iš dalies tai buvo jai suprantama. Jų akimis žiūrint, ji buvo anglė, nusivylusi vedybomis, o tuose visuomenės sluoksniuose, kuriems priklausė Feraros, toks požiūris buvo nedovanotinas. Sicilijoje vedybos būdavo ilgalaikės nepaisant nieko. Į meilės romanus, jei tokių pasitaikydavo, buvo žiūrima pro pirštus.
Ji nežinojo, kokiomis elgesio taisyklėmis vadovaudamasi turėtų traktuoti tai, kas jiems atsitiko. Ir kokių taisyklių laikytis, siekiant išgyventi siaubingą kūdikio netektį bei nepaprastą vyro egoizmą.
Atsitikus šiai nelaimei tik viena Dana teikė paguodos. Kilniaširdė, emocionalioji Dana, kuri nė nemanė jos kaltinti. Tai, kad ji dabar yra čia – neigiama to palankumo pasekmė, Lorelė buvo pasiryžusi pereiti pragarą dėl savo vienintelės geriausios draugės.
– Elgsiuosi pagal pageidavimus. – Tai juk spektaklis, pagalvojo ji. Jei turės šypsotis, tai ir šypsosis. Jei jie nori, kad šoktų – šoks. Aplinka neturi paveikti jos vidinio pasaulio. Tą įsisavino dar vaikystėje. Išmoko taip giliai paslėpti jausmus, kad mažai kas juos pastebėdavo.
Drąsos padėčiai valdyti Lorelei pakako, kol jie įvažiavo pro pagrindinius vartus, ir ji pastebėjo, kad vairuotojas pasuko keliu link Afroditės vilos. Karūnos deimanto. Kristiano slaptavietės ant jūros kranto, jo prieglobsčio nuo klestinčios verslo imperijos reikalų naštos.
Statant kurortą dalis žemės buvo panaudota naujojo korporacijos centro statyboms, ir Lorelė nepaliovė stebėjusis, kaip puikiai buvo išnaudota nuostabi pakrantės vieta. Kristianas buvo kvalifikuotas statybos inžinierius, ir jo gabumai šioje srityje pasireiškė novatoriškose dizaino detalėse, įkomponuotose šiame centre.
Kaip
