spindesio.
Jo žodžiai sukėlė beprotišką viso kūno reakciją – papilvėje užvirė pragaras, Lena vos pajėgė ramiai stovėti. Reikėjo kažkaip sutramdyti troškimą pasielgti nederamai. Tik ji nenumanė kaip. Tad atkirto:
– Aš greitai atsigaunu. Žinai, tai būtina, jei vienu metu priimi tokį būrį. Tokios merginos kaip aš – ištvermingos.
– Oho, tikrai? – Jis atrodė patenkintas. – Tada dar vienas nepakenks, ar ne?
Lena sustingo.
– Kas dar vienas?
Gal jos žodžius išgirdo, o gal ne. Kam rūpi? Kaip tik tą akimirką jis sujudėjo. Lūpos sugavo jos lūpas ir užvaldė. Apie galimybę jį sulaikyti nekilo nė mintelės. Sukrėsta Lena nepajėgė net pajudėti, tarsi nuskriejo į nebūtį. Tirpo ir tik džiaugėsi, kad gali atsiremti į sieną.
Regis, ji visą amžinybę laukė šio velniško bučinio.
Jis visiškai ją užvaldė: pirmiausia sušildė lūpas, liežuvio galiuku gundė prasižioti, tada įsiveržė ir tyrinėjo giliau. Lena atsigavo, bet nekovojo, neatstūmė, kaip derėtų. Vienintelis dalykas, ką ji galėjo – praverti burną ir taip pat jį bučiuoti. Tas vaikinas buvo vyriškumo įsikūnijimas: karštis, jėga ir stiprybė. Lena jo rankose virto šilku.
Ji išgirdo dejonę, pajuto, kaip jis sujudėjo ir į ją įsirėžė vyro kūnas. Rankomis suėmęs jos veidą pakėlė ir per keletą kūniško malonumo akimirkų sugundė merginos sielą. Tačiau, vos ji pasidavė, vaikinas sustojo, kiek atšlijo ir įdėmiai pažvelgė.
Mėlynos akys liepsnojo.
– Dabar akys spindi kaip tik taip, – patenkintas pasakė kimiai.
Lena aiktelėjo ir jau ketino išplūsti jį paskutiniais žodžiais, bet… nespėjus jiems pasiekti liežuvio galiuko, vaikinas pasilenkė ir prispaudė jos liežuvį savuoju. Dabar sudejavo Lena. Koks jis karštas. Ir gardus.
Lena ragavo jo šypsenos, o šis apibėrė ją bučiniais. Rankos glamonėjo merginos kaklą, pirštai slydo nugara, ją išpylė karštis. Tačiau įsiplieskė gerokai gilesnė aistra. Užtvanka sugriuvo, karštis nutekėjo gyslomis, ir kiekviena ląstelė nekantraudama suspirgėjo. Pabudo geismas. Lena sujudėjo, raumenys prisipildė liepsnojančios jėgos. Suvirpėjusi ir užvaldyta svaiginančio nesutramdomo alkio ji dar tvirčiau suspaudė lūpas.
Užmiršo, kad už pasipūtimą ir gašlias spėliones ketino ištepti vyruko švarką aliejumi. Galvojo tik apie tai, kaip priglusti arčiau, tvirčiau, pajusti jo svorį. Įsisiautėjus aistroms, kurių nepajėgė suvaldyti, ji prigludo. Ir ėmė bučiuoti – išbadėjusi, laukinė, nesutramdoma.
Nutrūktgalviška.
Pirštai tvirtai gniaužė švarką, ji surietė kojų pirštus, papilvė įsitempė. Lena troško įsikibti į ką nors tikrai tvirto. O tikrai tvirtas dalykas rėmėsi į ją.
Nebūtų pajėgusi atsiplėšti, net ir labai norėdama: juos supančiojo aistros jėga, reikalaujanti dar didesnio intymumo. Dar alkanesnė, dar labiau įsiutusi. Ji užvaldė visus pojūčius. Prarijo. Nesivaldydami ir nevaržomi jie mėgavosi malonumo akimirkomis.
Lūpos susiliejo, liežuviai glostė vienas kitą, laižė ritmingai, giliai, šiurkščiai, nepaprastai aistringai. Jo rankos nuslydo per nugarą, apsivijo liemenį, paskui suėmė užpakaliuką, tvirčiau prispaudė merginos pilvą prie savo kūno.
Paskutinį kartą kūnišką pasitenkinimą ji patyrė neatmenamais laikais. Ir niekada nebuvo tokia įkaitusi po keleto įžūlių sakinių ir vos poros bučinių. Bet tai – ne šiaip bučiniai. Lena dejavo, nes nuo tokių aistringų bučinių protas, regis, visiškai aptemo.
Merginą užvaldė tokia aistra, kad ji nepajėgė atgniaužti pirštų, bet praskleidė jo švarką, kad galėtų prispausti stangrias geliančias krūtis prie plačios krūtinės. Patraukė stipriau, ir švarkas nusmuko nuo pečių, įkalino vyro rankas, ir šios buvo kaip tik ten, kur Lena troško: sugriebusios jos klubus, sulig kiekvienu liežuvio brūkštelėjimu spaudė vis stipriau.
Trinktelėjo durys. Pasigirdo daugiau garsų – vyriškų balsų.
Vaikinas ją kaipmat paleido. Lena atsitrenkė nugara į sieną – į šaltą, kietą tikrovę. Jis žengė priešais, užstojo savo kūnu, kad jos nebūtų matyti pro duris. Keista, kad ją gynė. Tačiau Lena nesustojo padėkoti. Juk tik ką į šipulius sudaužė savo reputaciją.
Protas šaukte šaukė, ir kūnas jam pakluso.
Mergina spruko.
Antras skyrius
Greičiau, greičiau, greičiau.
Lena žinojo, kaip sutrumpinti kelią nesuskaičiuojamais didžiulio komplekso koridoriais, todėl skuodė tiesiai į savo kabinetą, o pagriebusi rankinę moterų tualete atsidūrė net neįkvėpusi oro, kurio beveik ir neliko.
Pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje tik aiktelėjo ir padėkojo visoms žvaigždėms, kad atlėkė čia niekieno nepastebėta. Išsiterliojusi lūpdažiu, susivėlusi, lūpos paburkusios. O akys… Vyzdžiai išsiplėtę ir juodi – lyg būtų beprotiškai susijaudinusi. Taip ir buvo… Aistra, hormonai sukilę iki aukščiausio lygio. Mergina troško skrieti su ta banga iki pat galo, o ne nukristi pusiaukelėje į rojų…
Tai idiotė.
Nusišveitė rankas, tačiau jos vis dar kvepėjo kūdikių aliejumi. Pakišo po šaltu vandeniu saują nosinaičių ir prispaudė prie lūpų. Šios nė kiek neatvėso. Ilgai svarstė, tepti lūpų dažais ar ne. Nusprendė pasidažyti. Be dažų atrodys dar keisčiau. Niekada tokia nesirodo darbe – juk reikia puoselėti įvaizdį: elegantiška, viską sugebanti, profesionali. Pabrinkimai nuo bučinių tuojau atslūgs, ar ne?
Ak, kvaiša, kvaiša, kvaiša.
Taip sunkiai dirbo, kad užsitarnautų čia pagarbą bei gerą reputaciją, ir viskas šuniui ant uodegos. Ir dėl ko?
Dėl gyvenimo bučinio. Na, žinoma. Tačiau bučinys nevertas darbo.
Nors širdis pašėlusiai spurda, o sprukti norisi tiesiog beprotiškai, ji privalo sugrįžti ir atlyginti nuostolius. Geriau anksčiau, nei vėliau. Lena perbraukė šukomis plaukus, užsimerkė ir suskaičiavo iki dešimties.
Sutvarkys porą likusių komandos marškinėlių ir imsis savo gyvenimo, tik ką pavirtusio penkiais sunkvežimiais šiukšlių. Ji greitai lankstė drabužius, juos tobulai išlygino, o galvoje klausimai sukosi greičiau nei pats baisiausias parko atrakcionas.
Kas? Kodėl? Ko jis čia atėjo? Ne tas sezono laikas, kai priimami naujokai, o jis buvo tarnybinėse patalpose… Tai kas jis?
Ir ką ji sau galvojo? Kaltas jis – ar ne? Įsiveržė į jos asmeninę erdvę, laidė įžūlius sąmojus – taip viskas ir sprogo. Jis pabučiavo ją. Ji – ta nekaltoji pusė… turbūt. Tačiau širdis žinojo tiesą, o kūnas paprasčiausiai reikalavo daugiau.
Setas, vos išgirdęs praveriamas duris, užsivilko švarką ir žengė į priekį.
