ir atbula ranka persibraukė lūpas – patikrino. Žinoma, išsitepė raudonais lūpų dažais. Gerai patrynė, kad neliktų žymių, ir perbraukęs plaukus stipriai iškvėpė, kad bent kiek nusiramintų.
Lyg tai būtų įmanoma. Jis buvo taip sužeistas ir susijaudinęs, kad abejojo, ar galės paeiti. Tačiau eis. Vos tik atsigaus galva ir nuslops spaudimas. Prireikė kelių minučių, tuo labiau kad viskas, apie ką pavyko galvoti, buvo moteris kremine oda ir šviesiai žaliomis akimis – lyg pačios tikriausios katės. Paprasta, bet graži palaidinukė, aukštakulniai ir makiažas – ji turbūt čia dirba, gal atstovė spaudai. Juk tokia tviskanti. Tiesa, dabar jau nebe tokia švytinti… Jis gerokai pasidarbavo…
Ir kaip tokios mintys padės atgauti savitvardą? Setas save įveikė giliai kvėpuodamas ir nudrožė tiesiai į persirengimo kambarį.
– Tu čia, Dionai?
Setas sustojo vos įėjęs ir nustebęs sumirksėjo. Dionas stovėjo atokiau; visi juosėjo tik baltus rankšluosčius, kiti pozavo kampe. Tarp dviejų grupių stovėjo fotografas su fotoaparatu ir berdamas nurodymus spragsėjo.
– Sveikas, Setai, smagu, kad galėjai atvažiuoti.
Dionas ką tik tapo naujuoju stadiono viršininku. Jis buvo antrasis nuosavybės plėtros entuziastas, o naujasis sumanymas, Seto galva, kaip tik laiku dėl keleto priežasčių.
– Taip, dėkui, – nusišypsojo Setas ypatingai džiaugdamasis šiandieniniu vizitu. – Kas čia vyksta?
Dionas smalsiai į jį spoksojo.
– Kas nutiko tavo švarkui?
Setas išsigandęs pažvelgė žemyn ir pamatė, kad visi atvartai kažkuo nučiupinėti. Jis susiraukė, pridėjo pirštą prie dėmės ir pajuto, kokia ji lipni. Tada prisiminė: žaliaakė mergina buvo sugriebusi už švarko. Ir smarkiai suspaudė. Dabar jis puikiai supranta kodėl. Nusivalė į jį kažkuo išteptas rankas. Sukta kipšiukė. Jis nusijuokė ir numojo ranka.
– Ai, nežinau.
Švarką nusivilko su džiaugsmu: vis dar buvo beprotiškai karšta.
Dionas smalsiai stebėjo, bet Setas tik mostelėjo galva link sportininkų.
– Kas čia vyksta?
– Dar keletas nuotraukų kasmetiniam kalendoriui.
– Tikrai? – Setas šyptelėjo žiūrėdamas į vargšelius. Daugelis stovėjo sukryžiavę rankas ant blizgančių krūtinių. – Kuo jie tave ištepė? – paklausė stovėjusiojo arčiausiai.
– Kūdikių aliejumi.
Keletas vėl pradėjo kvatotis ir daužyti kumščiais krūtines kaip urviniai.
– Gerai ji mus pričiupo.
– Tebejaučiu jos delnus, – pasiskundė vienas trindamas ranka petį. – Sadistė. – Jis pakėlė akis į dangų. – Bet buvo verta.
– Kas jus šitaip? – kiek galėdamas abejingiau paklausė Setas.
– Lena.
Vaikinai vėl nusišypsojo ir pliaukštelėjo vienas kitam per krūtinę.
Lena. Velnias. Ar tik ne toks vardas buvo moters, apie kurią pasakojo Dionas? Moters, kuri pajėgtų apsaugoti jį nuo kitos savaitės nakties košmarų, vien pažadėjusi padėti? Ta, kurios jam reikia?
Po galais, tikrai. Tik dabar jam reikėjo ne Lenos pritarimo jo paskutinės minutės projekto planui, jis troško jos dėl visiškai kitokių reikalų. Testosterono bangai ūžtelėjus gyslomis, Setas sugriežė dantimis užvaldytas vyriško alkio ir geismo. Tokio laukinio ir stipraus, kad neatsispyrė pagundai paklausti, ką gi jie visi veikė su saldžiąja Lena.
– Ką iškrėtėt?
– Paprašėme įtrinti aliejumi. – Kažkuris begėdiškai šyptelėjo. – Manėme, kad ji išdidžiai atsisakys, bet sutiko. Įtrynė mus visus. Tai ir turiu omenyje – įtrynė.
Staiga prabilo visa komanda.
– Nuostabu! – cyptelėjo fotografas ir sukdamasis aplinkui spragsėjo aparatu skubėdamas juos visus užfiksuoti. – Kalbėkite, kalbėkite.
– Reikėjo pamatyti jos žvilgsnį.
Ak, Setas matė.
– Ji juokėsi?
Jo ausyse tebeskambėjo Lenos juokas, pritraukęs jį lyg magnetas. Toks galingas, kad neįmanoma atsispirti.
– Neee, taip nebūna. Ji visada susitvardo. Šaltesnė už ledainę.
Aha, ir Setas taip mano. Jis žvilgterėjo į laikomą švarką, pasirausė kišenėje ir kažką ištraukęs nusviedė jį šiukšliadėžę. Tokių dėmių neišvalysi. Vėl atsigręžė į vaikinus ir nesusilaikęs paklausė:
– Gal ji vilkėjo melsvą palaidinukę? Maždaug tokio ūgio? – Jis parodė ties petimi. – Šviesūs plaukai, kreminė oda, žalios akys ir put…
Setas nutilo kiek per vėlai susizgribęs, jog jie visi tyli, o jis pažėrė kiek per daug detalių…
– Tu ją matei, – pareiškė Tajus, kuris, Seto žiniomis, buvo kapitonas.
– Pasakojau tau apie ją. Lena Keli. – Dionas reikšmingai pažvelgė į Setą, paskui į šiukšliadėžę ir vėl į draugą. – Atstovė spaudai, organizavimas ir panašiai.
Kaip tik ta, kurios, pasak Diono, reikia Seto komandai. Ji gebėtų įtikinti vadovybę leisti atsivežti vaikus čia: pavojingo amžiaus jaunuolius, kuriems reikia ne tik disciplinos, bet ir įkvėpimo.
Tačiau Dionas neužsiminė, kad ji tokia nutrūktgalvė. O dabar Setas labiau domisi ne tuo, dėl ko atvyko į stadioną, o ja. Lena tikrai turėjo rimtų priežasčių sukiotis persirengimo kambariuose. Dar blogiau – tikrai visus juos lietė. Setas sukikeno.
Kapitonas tai pastebėjo.
– Nesivargink, bičiuli, jos nesudominsi.
Ak. Setas atsikrenkštė.
– Užimta?
Geriau jau nebūtų, juk tada nederėjo jo šitaip karštai bučiuoti. Ji ne šiaip alkana. Išbadėjusi. Įsižiebė pyktis, jis įsitempė.
Setas negalėjo pakęsti neištikimybės.
– Ne, bet ji atstumia visus. Ji lyg ir flirtuoja. Iš akių matyti, bet niekada nepasako, ką galvoja, – paaiškino Tajus. – O būtų gerai.
– Jos gražios akys, – suniurnėjo kažkuris gale.
Pavojingos.
Setas nurimo. Jis neketino įsipareigoti, nenorėjo būti ir išdavystės bendrininku, bet mielai pažaistų.
– Tokia gražutė, – cyptelėjo
