Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs…
– Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras.
– Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą.
Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį.
Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų.
– Nešdinkis!
– Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu?
Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga.
Ach, štai kaip.
– Vadinasi, jei būčiau tau nepatikusi, su malonumu mane sudorotum? Štai ir atsiskleidė tavo vidus.
Rajenas lėtai papurtė galvą.
– Ne tai norėjau pasakyti.
– Būtent tai. Tu nesigaili, kad ketinai mane užgauti. Net nematęs manęs nusprendei, kad nusipelniau keršto. Ne, tu gailiesi tik vieno dalyko – su manimi buvo linksma, vakaras praėjo šauniai, o tu taip viską sumovei, kad nenorėsiu tavęs matyti, net jei liktum vienintelis vyriškis Žemėje. Kad ir ką aiškintum, mano nuomonė nepasikeis: esi melagis ir niekšas, laikantis save gerokai pranašesniu už aplinkinius žmones, todėl ir manai, kad turi teisę smerkti visą likusį pasaulį. Primityvus, iškrypęs, save įsimylėjęs egoistas. O dabar dink po velnių iš mano namų!
Rajenas atsiduso ir linktelėjo. Susirinkęs drabužius jis išėjo iš miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris.
Mergina susmuko ant grindų.
Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta.
Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai.
Akivaizdu, kad ne.
Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje?
Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų.
– Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija.
Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo.
– Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas.
– Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja.
Priėjusi Marina spustelėjo ranką.
– Sveika. Kaip sekasi?
– Puikiai. Mama ligoninėje?
– Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena.
– Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs.
– Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa?
Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė.
– Kas atsitiko?
Vilou atsiduso.
– Kalbėjomės apie tėvelį.
Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko.
– Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę.
– Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija.
– Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti.
– Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti.
– Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo.
Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo.
– Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai.
Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai.
Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį.
– Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis.
– Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis.
Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo.
– Kadangi
