būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas?
Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius.
– Jis…
Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save.
– Julija?!
Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo?
Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje.
Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo:
– Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome…
Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė.
Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas… geriau jau būtų stojusi į vienuolyną.
– Tai kas gi nutiko? Netyčia sužinojai, kad jis – užsimaskavusi moteris? – nekantriai pasidomėjo Vilou.
Julija pagaliau nusijuokė ir švelniai paglostė sesers veidą.
– Ne, bet būtų buvę bent jau įdomu. Šis vyras – bjaurus melagis.
Ir mergina savo klausytojoms išdėstė, kaip ir kodėl Rajenas apsimetė Todu.
– Jie nutarė, kad tokią netikusią, į turtus besikabinančią mergiotę būtina nubausti: suvilioti, sužavėti ir po to, išrėžus į akis teisybę, pasišalinti.
– Ką? – Marina pašokusi įsisprendė rankomis į šonus. – O ar papasakojai jam, kaip stengėmės įtikti Rūtai, kad tau nesiseka traukti burtus, o pinigai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje?
– Bandžiau…
Marina vėl prisėdo.
– Tas žmogėnas amžiams tave atbaidė nuo vyrų, ar ne?
– Manau, kad šį kartą prabėgs daug laiko, kol išsikapstysiu, – palingavo galvą Julija.
– Jis nusipelnė keršto, – sugniaužusi kumščius, pilnomis niūraus ryžto akimis pašoko iš vietos Vilou.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
