taip lengvai neišgąsdinsi.
– O gaila… Ką gi, šiuo metu neturiu jokios moters, – nenoriai tarė. – Pernai ištvėriau skausmingą išsiskyrimą su mergina. Vedęs nebuvau, buvusios draugės nepersekioja. Neįdomu. Geriau papasakok apie save.
– Studijuodama turėjau draugą. Bet tai jau praeitis.
– O kur dingo tas kvailys?
Julija neišmanė pasimatymų pokalbio vingrybių, tad paskubėjo išsisukti nuo nemalonios temos. Nematė jokios prasmės prisiminti seniai pamirštą, liūdną savo gyvenimo klaidą.
– Mes netikome vienas kitam.
Tuo metu priėjo padavėjas.
– Ką malonėsite užsisakyti?
– Atleiskite, mes dar nespėjome išsirinkti, – sukruto Todas ir šelmiškai nusišypsojęs mirktelėjo Julijai. – Bet žadame pasitaisyti. Ateikite po minutėlės.
Nuėjus padavėjui Julija tarė:
– Kam vargti su tuo valgiaraščiu? Juk žinau, kad valgysi pusžalį kepsnį su salotomis. Salotų gal ir nemėgsti, bet privalai jas valgyti vien tam, kad žmonės nepagalvotų, jog tavo prastas skonis.
Todas kilstelėjo kairįjį antakį.
– O tu, žinoma, norėtum kepsnio, bet paprastai per pasimatymus merginos badauja, todėl užsisakysi žuvies, į kurią negali net pažiūrėti, – jis pakėlė savo stiklą. – Na gerai, atsiimu savo žodžius. Tu mėgsti žuvį tešloje, gerai apkeptą ir su alaus padažu. Garnyras – didelė krūva keptų bulvyčių.
– Dievinu tunus, – maivydamasi tarė Julija.
– Konservų neaptarinėsime.
Mergina nusikvatojo.
– Na gerai, tu laimėjai. Užsakyk man kepsnį, ir aš jį netgi suvalgysiu, jei tik niekam neprasitarsi.
– Tebūnie taip. O aš paragausiu bjauriųjų salotų, – jis palinko ir įsisiurbė akimis į Juliją. – Tikėjausi nuobodaus vakaro.
– Ir aš. Maniau, intelekto ir moralės atžvilgiu gerokai tave pranoksiu.
– Dėl moralės buvai teisi, – išsišiepė Todas.
– Aišku, tu nepripažinsi, kad aš sumanesnė?
– Esu gana protingas vyrukas.
Julija pasimuistė kėdėje – jai darėsi karšta. Mergina siekė taurės, bet tuo metu Todas sugriebė jos ranką ir savo stipriais, šiltais pirštais pradėjo glostyti. Lengvas drebulys pakilo ranka į viršų, po to pabiro po visą Julijos kūną. Nustebusi pasijuto silpna ir suglebusi – neįprastas jausmų derinys užsibrėžto tikslo siekiančiai ir puikiai žinančiai savo vertę moteriai.
– Truputį nukrypsiu nuo temos. Noriu kai ką sužinoti apie tetą Rūtą, – tarė Todas, nykščiu švelniai sukdamas ratą Julijos delne.
– Klausk.
– Ar ji tavo senelė?
– Tai tik kalbos, – mergina stengėsi susikaupti, bet nesisekė. Jautė visu kūnu nuvilnijusią geismo bangą.
Štai tau ir atsiskyrėliško gyvenimo pasekmė. Todas čia niekuo dėtas, – pamąstė Julija, tačiau pati savimi nepatikėjo.
– Man ji yra antros eilės teta, o tau – senelė, tai reiškia, kad mudu…
Ach, štai kas! Dabar ji suprato draugužio nerimo priežastį.
– Ne, mes ne giminės. Rūta – tavo mirusio dėdės antroji žmona, o vaikų jie neturėjo. Senelė viską mums papasakojo. Nejaugi nežinojai?
– Ne, – Todas paleido Julijos ranką ir išsitiesė.
– Dabar žinai.
Kad tik nepamirščiau padėkoti senelei už vakarą, – mintyse nusišypsojo Julija.
– Žinau, – vaikinas atsistojo ir ištiesė jai ranką.
– Ką darai? – nesusigaudė Julija.
– Gal malonėsite su manimi pašokti?
Pašokti? Ar ji gerai nugirdo? Nebuvo šokiuose nuo mokyklos laikų, o ir tuomet šioje meno srityje nesublizgėjo talentu.
– Čia nėra šokių aikštelės, – Julija stipriai įsitvėrė kėdės.
– Aišku, kad yra. Dabar, kai žinau, kad mes ne pusbroliai, būtinai pašoksime.
Julijos viduje virė kova tarp baimės apsikvailinti ir troškimo visu kūnu priglusti prie šio vyro. Mergina tik dabar išgirdo muziką, kuri ramiai ir tyliai plaukiojo po salę. Maloni melodija taip ir traukė judėti kartu su garsais, bet dar labiau ją traukė priešais stovintis jaunuolis.
– Nejaugi man teks maldauti? – švelniai paklausė Todas.
– O tu maldautum?
Jis šyptelėjo.
– Galbūt.
Julija pakilo ir padavė vaikinui ranką. Jie patraukė į salės gilumą, kur ant mažytės scenos trio grojo bliuzą, o šalia lingavo kelios susiglaudusios porelės.
Mergina vis dar nejaukiai trypčiojo, bet Todas staigiai truktelėjo ją prie savęs ir apkabino per liemenį. Atsargiai, tik pirštų galiukais, Julija palietė galingą šokių partnerio petį.
Jis kietas kaip akmuo – vieni raumenys, – pagalvojo šlaunimis palietusi vaikino kojas. Todas nebuvo prigludęs taip, kad krūtine liestųsi prie jos, bet Juliją pakirto laukinis, beveik nevaldomas troškimas pajusti jį visą.
Darausi panaši į katę… Per ilgai gyvenau be vyro, – nusprendė ji. Galėjo ir anksčiau tai suprasti – būtų išvengusi nepatogumų.
– Tu nuostabiai kvepi, – sušnibždėjo Todas.
– Kalti kopijavimo aparato milteliai, – paaiškino jam į ausį Julija. – Šiandieną jie pasibaigė, turėjau pakeisti kasetę. Tau tikrai patinka?
– Net komplimento negaliu tau pasakyti, – suvaitojo Todas.
– Gerai jau, gerai. Dėkoju.
– Dabar kur kas geriau, – jis nusišypsojo. – O su tavimi nelengva.
– Va čia tai komplimentas!
– Patinka būti kieta?
– Kartais. O tau?
– Kartais, – pamėgdžiojo ją Todas, perkeldamas ranką nuo Julijos liemens ant nugaros.
– Tu juk nemėgsti žmonių, iš
