draugiška. Būk dalykiška. Evanas yra pasiturintis verslininkas. Anot Jorio, Evano reklamos agentūros veikla sparčiai augo, tad jis turėtų suprasti profesionalų bandymą užmegzti ryšius. Nebuvo reikalo iškart pulti prie klausimo, trumpas, malonus pokalbis visada praverčia. Olivija iš anksto pristatys finansavimo temą, ir jis turės marias laiko išsiklausinėti, o ji – marias laiko jį įtikinti. Jeigu viskas klostysis sklandžiai, ji šįvakar išeis su jo pažadu, o baleto teatro vadybininkas jau rytoj per užsiėmimą sulauks gerų naujienų.
Jeigu viskas klostysis sklandžiai.
Kitaip negalėjo būti.
– Labas vakaras, pone Lofordai.
„Turmaline“ kamerdineris atlapojo Evanui duris ir pasveikino jį su šypsena. „Turmalinas“ buvo vieta, į kurią Evanas eidavo, kad smagiai praleistų laiką su klientais: pakankamai šiuolaikiška, galėjai jausti mados kryptį, nebūdamas stileiva, muzika tokio garsumo, kad galėjai klausytis ir šnekučiuotis, nepertraukdamas pokalbio, ir, svarbiausia, geras maistas bei darbuotojai, kurie puikiai pažinojo jį ir vertino jo įprotį palikti arbatpinigių.
– Labas vakaras, Brajanai.
– Skanaus.
– Ačiū.
Banalus, paprastas apsikeitimas mandagiomis frazėmis, bet jo reikėjo, kad Evanui primintų, jog pasaulis dar tikrai neišprotėjo.
Nes jis tikrai nenutuokė, kodėl Olivija Medison norėjo su juo pavakarieniauti.
Be abejo, žinojo, kad ji persikraustė į Majamį. Joris juokingai didžiavosi sesers laimėjimais ir jiedu pietavo kartu rudenį, kai Joris buvo atvažiavęs pažiūrėti pirmo Olivijos pasirodymo su nauja trupe. Bet Olivija prie jų neprisijungė, ir Joris savo sesers be reikalo nesivedžiojo.
Evanas Olivijos nematė nuo tada, kai jai buvo aštuoniolika, ir tikrai ne šiaip sau. Vienintelė juoda katė, perbėgusi tarp jo ir Jorio, buvo Olivija, jie dėl jos vos nesusimušė, bet savo draugystei pakenkė ir prireikė laiko viskam užglaistyti. Evanas nežinojo, ar dabar Joris dėl to nors kiek nerimavo, bet netroško prisiminti senų skaudulių – bent jau kol kas, kol išsiaiškins, kodėl Olivija su juo susisiekė.
Majamis yra didelis ir jiedu apskritai gali nesusitikti: ir Evanas spėjo, kad Joris su Olivija kaip tik to ir nori.
Todėl į elektroninį laišką, kuris buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir kvietimą vakarienės reikėjo žiūrėti su tam tikru įtarumu, bet vis tik Evanui nebuvo kaip neateiti.
Aha, štai kokia buvo jo istorija ir jis tikėjo ja.
Evanas pasirodė keliomis minutėmis anksčiau, bet Olivija jau buvo ten, neįprastus šviesaus vario spalvos plaukus, kuriuos Medisonų sūnus ir dukra paveldėjo iš motinos, buvo nesunku pastebėti nedidelėje žmonių minioje prie baro. Jis matė ją iš profilio, ji kažką skaitė telefone, suteikdama jam galimybę be skubos ją apžiūrėti.
Aštuoniolikos ji atrodė kaip lėlytė, bet kažkodėl labiau subrendusi nei kitos tokio pat amžiaus merginos. Jau tada daug keliavo ir gyveno užsienyje, buvo savo srities profesionalė, kol kiti vis dar bandė nuspręsti, kuo bus ateityje. Olivija sakė, kad nori pajusti tikrą koledžo gyvenimo skonį – kaip ir visi – ir nebuvo priežasčių nepasimėgauti ja, ir savimi tuo pačiu metu.
Dabar lėlės veido nebuvo likę nė pėdsako, jį pakeitė it nulieti skruostikauliai ir lenkti antakiai, suteikę jai santūrią, dailią išvaizdą, kurią pabrėžė nepaprastai gera laikysena ir judesiai – grakštūs be pastangų: net tokie paprasti kaip gėrimo užsisakymas ar artėjimas prie jo… Ką ji dabar ir darė, neryžtingai šypsodamasi.
– Evanai. Gera su tavimi susitikti.
Nors merginos balsas skambėjo nuoširdžiai, jis abejojo, ar tikrai taip yra. Akimirką pasvyravusi Olivija pasilenkė taip vadinamam oro bučiniui. Jųdviejų skruostai netyčia susilietė ir ji atšoko, tarsi Evanas būtų ją nuplikęs. Evanas negalėjo paneigti – irgi jautėsi šiek tiek sukrėstas. Jis atsikrenkštė.
– Ir man su tavimi.
Pirmieji mandagūs pareiškimai baigėsi, jie stovėjo apgaubti nesmagios tylos, o Evanas nebuvo pratęs prie tylos.
– Gerai atrodai. – Jam pavyko.
Lūpos virptelėjo, Olivija šyptelėjo.
– Ir tu.
Vėl tyla.
Laimei, priėjusi administratorė juodu išgelbėjo.
– Pone Lofordai, jūsų staliukas laisvas.
Vyras iki staliuko sekdamas paskui Oliviją turėjo galimybę dar kartą ją nužiūrėti, ir, varge, ji buvo lieknutė. Ji visada buvo lengvutė, balerinų tokia dalia, bet jam į galvą atėjo žodis „šmėkla“. Gerai, kad jie restorane, nes noras pamaitinti ją – nenugalimas. Olivija atrodė dar aukštesnė, nei jis prisiminė, tik pora colių žemesnė už jį, o batai ją aukštino tik šiek tiek.
Ilgos, minkštos garbanos siekė nugaros vidurį, o auksinės grandinės diržas laisvai kabojo ant jos liekno liemens. Ilgos kojos ir dailios pėdos, o eisena grakšti ir lengva. Pakeltas smakras ir tiesūs pečiai: Olivijos išvaizda darė įspūdį.
Evanas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Ir praeityje dėl to buvo patekęs į bėdą.
Vyras papurtė galvą, kad prasiblaškytų. Žinoma, ši moteris liekna ir grakšti. Ji privalo tokia būti. To reikalauja jos darbas, nors jis apie ją žinojo labai mažai, matė, kad Olivijai Medison darbe sekėsi puikiai.
Palydėtas prie staliuko, atskirto aukštomis sienomis, Evanas mėgavosi privatumu, nejauki tyla, kurią pajuto prie baro, išsisklaidė aptariant valgiaraštį ir užsisakant. Evanui nepavyko susilaikyti ir neišpūsti akių, kai Olivija užsisakė beveik tokio pat dydžio porciją kaip ir jis, o kai patarnautojas nuėjo, ji nustebo:
– Kas?
– Daug užsisakei.
Mergina pervėrė jį žvilgsniu.
– Jeigu tai bėda, džiaugsiuosi, kad galiu už save sumokėti.
– Ne tai norėjau pasakyti.
Antakis pašoko.
– Tikrai? O ką norėjai pasakyti?
Gal jos balsas skambėjo nekaltai ir smalsiai, bet slypintį pavojų jis pastebėjo sekunde per vėlai, todėl negalėjo atsiimti savo žodžių.
– Na… tu… – Evanas niekada nesielgė kvailai ir su moterimis neaptarinėjo svorio ar dietų, bet šįkart jau nebuvo kur trauktis. – Tikriausiai tikėjausi, kad užsisakysi mažą porciją salotų su padažu, patiektu šalia, o ne užpiltu.
Ji prunkštelėjo.
– Gal pirmam patiekalui tiktų. Bet šiandien repetavau šešias valandas. Aš alkana.
– Gerai, tada didelę porciją salotų, – erzino jis.
Olivija manieringai sukryžiavo rankas ant stalo, o kai kalbėjo, balsas
