style="font-size:15px;"> Tada ji palinko į priekį.
– O jeigu rimtai, čia ant kepsnio jie užpila mėlynojo sūrio kremo padažo. Kaip galėčiau jo neužsisakyti?
– Gryna tiesa. – Olivija kalbėjo įtikinamai, bet jis susilaikė nuo pastabų, kol pamatys ją valgančią. Dėl Dievo, juk jis dirbo reklamos srityje: žinojo apie modelius ir ką jie darė, kad atsikratytų svorio, bet teko pripažinti, kad Olivija nebuvo panaši į skeletą ar badaujančią – ji buvo labai liekna, taip, bet neatrodė liguistai. – Tik nustebau. – Ji nuleido galvą ir pasiekė savo stiklinę vandens. – Bet dar labiau nustebau, sulaukęs iš tavęs laiško.
Olivijos ranka sustingo ir vėl pažadindama jo įtarumą. Tačiau mergina greitai atsigavo.
– Vadinasi, esu kupina siurprizų. Iš tikrųjų jaučiu, kad buvau labai nemandagi, nes nesusisiekiau iki šiol. Vienintelis mano pasiteisinimas, kad pastarąsias kelias savaites buvau siaubingai užsiėmusi, kol įsikūriau, kai nurimo pasiruošimas rudens pasirodymams, iškart puoliau prie „Spragtuko“, o paskui – ypatinga žiemos programa, kuri pasirodys sausį… Nebuvo net laiko pagalvoti…
Jorį Evanas pažinojo jau daugiau nei dvylika metų, ir sesuo turėjo brolio manierų, todėl ją buvo lengviau suprasti nei kitą žmogų. Per pokalbį Olivija nesijautė visiškai atsipalaidavusi, ir Evano tai nestebino. Buvo daugybė priežasčių – be jos gyvenimo ritmo – nesusisiekti iki šiol, bet dabar nebuvo prasmės visko aptarinėti. Todėl vyro smalsumas buvo dar labiau sužadintas, bet Evanas suprato, kad, nepaisant visko, norėjo, kad ji jaustųsi patogiai. Praeitis ir taip pamažėle išlįs, bet kol tai nutiks, geriau sukurti draugišką nuotaiką.
– Bet dabar jautiesi ramesnė?
– Aha. Ne iškart pasiklystu, vos išėjusi iš namų, ir tai yra gerai. Ir smagu būti namuose, Floridoje, čia galiu, kada panorėjusi, nueiti į paplūdimį. Net lapkritį.
Iš Jorio Evanas žinojo, kad Olivija neseniai buvo apsistojusi Čikagoje ir Bostone, kur sniego buvo tiek, kad galėjo bet kurį, kilusį iš Floridos, privesti iki beprotybės ribos.
– Kurį paplūdimį mėgsti labiausiai?
Jos lūpos krustelėjo.
– Tiesą pasakius, dar nė viename nebuvau, buvau užsiėmusi.
– Gal tu darboholikė?
– Esu įsitikinusi, kad mylint darbą, jis neatrodo labai sunkus.
– Čia ne atsakymas.
– Aš daug dirbu ir man tai patinka. Kaip šitas?
– O čia geras atsakymas. Reikės pačiam juo ateityje pasinaudoti. – Jis nutilo, kai patarnautojas atnešė gėrimus. Paskui pakėlė savo taurę prie jos. – Ir sveikinu radus naują darbą.
Ji priėmė tostą – tikra šypsena pakeitė neryžtingą.
– Ačiū. Tai nuostabu. Majamio baleto trupė paprastai pagrindinius atlikėjus renkasi iš savo turimų, bet šį kartą jie nusprendė atlikti atvirą atranką. Pažinojau vieną trupės narį nuo tada, kai atvykau į Niujorką, ir jis meno vadovui pasiūlė mane. Visos žvaigždės pritarė, kad mane priimtų. – Atrodė, kad Olivija pratrūko, bet pati sustojo, vėl pakėlė savo vyno taurę ir nugara atsirėmė į odinį atlošą. – O kaip tu? Joris sako, kad tavo įmonei puikiai sekasi.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
