Džeimso Bondo mėgstamas Martinis – supurtyta, bet nesumaišyta… Ir ką gi ji bando apgauti?
Ji buvo ir sukrėsta, ir sumišusi.
Heilė ryžtingai nuėjo, medaus atspalvio plaukai laisvai krito ant pečių, mėlyna seselės uniforma seksualiai aptempė užpakaliuką.
Džebas išsišiepė, padėjo delną ant sprando ir lyžtelėjo lūpas. Oho, prie manęs stabtelėti gali bet kada! Vyras pakreipė galvą, sutelkė dėmesį į liauną merginos liemenį ir gundančius klubus.
Širdis tiksėjo, o kūnas sustingo. Nors nuo vandenyno siūbuodamas medžius pūtė vėsus vėjelis, vyro kūnas degte degė. Bandydamas atgauti pusiausvyrą iškvėpė. Jam tikrai trūks Heilės. Džebui patiko jų žodžių kovos. Heilė buvo įžūli ir žaisminga, ir nieko nereikalavo.
Paskutinis žmogus, kuris taip pat jį masino, – buvusi mergina Džekė Birčerd. Džekė buvo vienintelė, jį palikusi, iš tuzino turėtų moterų. Ji išsiskyrė iš minios. Vienintelė moteris, kurios Džebo kerai neveikė.
Tai buvo iki tol, kol sutiko Heilę. Blogai, kad jiems nepavyko užmegzti draugiškų santykių, nors trūko visai nedaug.
Prisiminęs tai, Džebas nusišypsojo. Jei būtų norėjęs, galėjo ją įsitempti į lovą. Kai jie, leidžiantis saulei, prieš porą mėnesių glamonėjosi paplūdimyje, jis pajuto, ko nebuvo jautęs iki tol, ir tai kažką reiškė. Heilė jo norėjo taip pat smarkiai kaip ir jis jos, gal net labiau, tačiau didelė tikimybė, kad mergina niekada to nepripažins.
Tačiau jiems dar nepraradus nuovokos, Džebas viską nutraukė – ir kas būtų galėjęs pagalvoti!
Buvo dvi priežastys, dėl kurių tai padarė. Žinojo, kad kitos dienos rytą Heilė dėl šio poelgio gailėsis. Ji taip tvirtai laikėsi elgesio taisyklių – sau ir kitiems taikė aukštus standartus. Antra, jis bandė įtikinti Heilę, kad ši klydo dėl jo. Jis nėra toks egocentriškas plevėsa, neturintis tvirto charakterio. Jis gali susivaldyti.
Nesvarbu, kad nutraukti bučinį ir nusiųsti Heilę namo, abiem nepatenkinus geismo, buvo labai sunku.
Juk negali laimėti visų moterų, tiesa? Laikas eiti toliau. Darbas Šv. Mykolo saloje baigtas. Tai, ką buvo numatęs nuveikti, padarė. Padėjo atstatyti salą. Gali grįžti namo aukštai pakelta galva.
– Pone Vitkombai, minėtas interviu, – plačiai, akinama šypsena besišypsodama, pasakė blondinė reporterė.
Džebas taip pat nusišypsojo, apsisuko ir patraukė paskui reporterę, tačiau negalėjo atsispirti pagundai, paskutinį kartą per petį žvilgtelėti į Heilę.
Heilė sustojo ir atsigręžė.
Jų akys susitiko.
Sugavau tave! Brangioji, kad ir ką tvirtintum – tu tikrai nori manęs. Jis begėdiškai mirktelėjo.
Merginos skruostai paraudo, ji piktai žvilgtelėjo. Heilė palenkė galvą ir dingo iš akių, palikdama Džebą smarkiai gailėtis, kad nebuvo tos nakties.
Heilė tysojo ant dvigulės lovos namuose su vienu miegamuoju, kuriuo dalijosi su Amaja. Ji valgė Oreo1, atskirdama sausainių puseles ir, prieš nurydama tamsius sausainius, priekiniais dantimis nugrandė baltą įdarą. Oreo buvo pats geriausias vaistas nuo streso ir įtūžio ir merginai, nors žinojo, kad stresą malšinti cukrumi negerai, tokiomis akimirkomis kaip ši tai visiškai nerūpėjo.
Kambariai buvo neprabangūs, ankšti, tačiau tai daug geriau nei palapinė, kurioje merginos gyveno po uragano Silvija. Heilė bandė negalvoti apie Džebą, tačiau šis pačiu netinkamiausiu laiku įsibraudavo į mintis.
Kodėl? Tiesa, jis buvo turtingas, gražus, pasitikintis savimi, tačiau tuo pačiu pilnas savimylos ir labai neatsakingas meilės reikaluose. Pamanyk! Jis pavadino ją brangiąja, ištraukė plaukų segtukus, o ji tiesiog stovėjo ir leido tai daryti. Netikėtai pašiurpo rankų oda ir mergina save apkabino.
Amaja stovėjo priešais ant spintos durų pakabintą veidrodį ir įdėmiai žiūrėjo į atvaizdą jame, buvo pasirengusi vakarėliui.
– Ką galvoji apie šį sijoną?
– Per trumpas.
– Puiku, – Amaja išreiškė pasitenkinimą.
– Vis tiek ketini ji mūvėti?
– Taip. Jei tavo nuomone jis yra per trumpas, vadinasi –
tinkamo ilgio.
Heilė atsisėdo.
– Ar sakai, kad esu davatka?
– Aha, panašiai. – Amaja pirštais persibraukė per tiesius ilgus tamsius plaukus.
– Nesu dorovės saugotoja. – Heilė stengėsi nuslopinti sunkų pojūtį pilve. O gal tokia yra? Neketino tokia būti; turi tam tikrus principus, kuriems nusileisti neketina.
– Įrodyk.
– Ką?
– Įrodyk, kad nesi davatka.
– Nieko neturiu įrodinėti.
– Tu nesikeiki.
– Na ir kas?
– Davatkos nesikeikia.
– Manau, kad mano žodynas yra turtingas. Negi tai blogai?
– Pernelyg drovus.
– Kas? – Heilė iškėlė rankas. – Ar tam, kad įrodyčiau, jog nesu drovi, turėčiau vaikščioti ir lyg koks jūreivis keiktis. Ką gi, – Heilė ištarė porą necenzūrinių žodžių.
Amaja liko nustebusi.
– Net nemaniau, kad žinai tokių žodžių.
– Esu seselė. Dar ne tokių girdėjau. Tik keiksnotis – grubu ir nemandagu.
– Kartais… – Amaja išsišiepė. – …būti nemandagiai smagu.
– Kaip pasakysi.
– Davatka.
– Ir vėl grįžtame prie to paties.
– Tu davatka iki sielos gelmių.
– Nemanau, kad žodis davatka yra tinkamas. Jei nori – apdairi, tačiau tik ne pernelyg drovi.
– Hm! – Amaja įslinko į porą batelių beprotiškai aukštais smailiais kulnais. – Įrodyk.
– Ką tik tai padariau.
– Na, ne keiksmais. Ateik į Džebo rengiamą vakarėlį. Man reikia draugijos.
– Tau jos nereikia.
– Kiekvienam reikia.
– Paskambink
„Oreo“ – sausainių rūšis. Du šokoladiniai sausainiai, pertepti kreminio įdaro sluoksniu.
