– tačiau greitai persigalvojo. Ji labai norėjo įtikinti, kad kaip ir visi kiti gali linksmai gyventi, ūžauti, net jei tai ją ir nužudytų.
Tačiau labiausiai ji norėtų atsisveikinti su Džebu Vitkombu taip, kad jis niekada nepamirštų šio atsisveikinimo.
Antras skyrius
Neįtemptos burės plazdėjimas
Džebas buvo savo stichijoje. Jam patiko rengti vakarėlius, patiko žmonių minios. Vyras nuo aplink esančių žmonių pasikraudavo energijos.
Dar saulei nenusileidus, vakarėlis jau buvo pačiame įkarštyje. Per garsiakalbius skambanti grupė Wang Chung visus ragino: Visi pasilinksminkite šį vakarą. Žmonės šokinėjo ir lingavo pagal ritmą. Džebo pasamdytas barmenas pamėgdžiojo Tomo Kruzo herojų iš filmo Kokteilis. Jachta buvo perpildyta, žmonės stovinėjo ant trapo, pasklido po prieplauką. Maisto tiekėjai pasirūpino nedideliais užkandžiais: suktinukais, įdarytais krevetėmis, ant iešmo suvertais tailandietiškai paruoštos vištienos gabaliukais, langustu sluoksniuotoje tešloje, rūkytos lašišos traškučiais, mažučiais Jorkšyro pudingais su kepta jautiena ir krienais, grybais, įdarytais krabo mėsos gabaliukais. Iš japoniško popieriaus padaryti žibintai ir mirkčiojančios citrinų kvapo žvakės suteikė intymumo. Ore tvyrojo jūros ir ramybės kvapas.
Džebas stovėjo ir šypsojosi, vilkėjo šilkinius marškinius su sagutėmis kampuose, mūvėjo žalsvas kelnes ir ant basų kojų buvo apsiavęs lengvus jūreiviškus batelius, rankose laikė puikaus, išlaikyto škotiško viskio ir vandens stiklą. Daug susirinkusių. Nors jo vakarėliuose visuomet būna daug žmonių.
Tačiau trūko vieno žmogaus. Žmogaus, kurį jis labiausiai troško pamatyti.
Juk iš tikrųjų nemanai, kad ji ateis, tiesa?
Ne, jis taip nemanė. Kodėl mergina taip smarkiai jį ignoruoja? Ir kodėl tai jam taip labai rūpi? Kad susigrąžintų Džekę, derėtų atsispirti moterų vilionėms. Buvusi mergina turėtų likti sužavėta tuo, ką jam pavyko nuveikti Šv. Mykolo saloje. Jis įrodė, kad nėra diletantas ir, kad jo požiūris į žmonių gelbėjimą yra rimtas.
Prie vyro priėjo ligoninės administratorė – dar kartą padėkojo už indėlį. Džebas, apsimesdamas, kad įdėmiai klausosi, pasilenkė, tačiau žvilgsnį nukreipė į prieplauką, į atvykstančius svečius.
Heilės nesimatė.
Argi tai svarbu? Turėtų tik džiaugtis, kad ši priekabi moteris amžiams dings iš jo gyvenimo. Rytoj keliaus atgal namo, į Floridą. Turėtų galvoti apie Džekę. Ji greičiausiai labai nustebs jį pamačiusi.
Taip! Jis vyksta namo. Jis pasiilgo Majamio, o vien nuo minties, kad pamatys Džekę ir galės jai parodyti, kaip pasikeitė, norėjosi daryti salto. Tačiau vis tiek Džebas nenorėjo išvykti, neatsisveikinęs su Heile. Pasiilgs jos iššūkių kiekviename žingsnyje. Mažai žmonių sugeba taip jį suerzinti.
Džekė buvo viena jų.
Nuo paskutinio matymosi su Džeke praėjo tiek daug laiko, tad jis Heilei priskyrė kai kurias buvusios merginos savybes. Tik tiek. Ne daugiau, nes jis atsisakė būti moterų medžiotoju ir, velniai griebtų, tuo didžiuojasi.
Metai.
Metai, kai neturėjo moters. Nuo šešiolikos metų, kai prarado nekaltybę, šis laiko tarpas yra pats ilgiausias. Džeke, matai, aš pasikeičiau!
Prie Džebo ir ligoninės administratorės pokalbio prisijungė gubernatorius su žmona. Džebas mirktelėjo kresnai, penkiasdešimties su trupučiu metų moteriai, vilkinčiai laisvą, ryškių spalvų drabužį.
– Ponia Frymont, šį vakarą atrodote nuostabiai.
Ji tarytum mergaitė nuraudo ir palenkė galvą.
– Jūs toks siaubingas flirtuotojas.
Daugelį moterų, nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties, yra labai lengva sužavėti. Pažiūrėk joms tiesiai į akis, pasakyk komplimentą ir padaryk tai nuoširdžiai. Tai pagrindinė dalis. Moterims tikrai tai turi patikti. Dar vertėtų pridėti sąmokslininkišką akies mirktelėjimą – ir jos jau tavo valioje!
Visos, išskyrus Džekę.
Ir Heilę.
– Jūs neturite gėrimų, – Džebas pasakė Frymontams. – Leiskite man tučtuojau tuo pasirūpinti. – Jis mostu pakvietė vieną iš padavėjų, vaikščiojančių minioje su padėklais, pilnais užkandžių. Davė padavėjui nurodymą ir vėl atsisuko, norėdamas pratęsti pokalbį, kai jo dėmesį patraukė trapu lipanti ilgakojė blondinė.
Ji vilkėjo trumputę mėlyną suknelę, išmargintą nedidelėmis baltomis gėlėmis, o krūtys taip šelmiškai šokinėjo, kad Džebui kilo mintis, jog mergina nedėvi liemenėlės.
Jo kūnas nedelsiant užsidegė.
Vyro žvilgsnis kilo aukštyn nuo mažučių dailių pėdų, apautų mėlynomis basutėmis keturių colių pakulne, nuostabiomis blauzdomis prie liauno liemens, nuslydo menkai pridengtomis krūtimis ir pagaliau jis pažvelgė į moters veidą.
Jo širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau.
Negali būti! Ar gali šis supermodelis, nepriekaištingai išlenktomis blakstienomis, žvilgančiomis rausvomis lūpomis, būti Heilė Frenč?
Džebui išsprogo akys, o liežuvis prikibo prie gomurio. Žinoma, vyras žinojo, jog Heilė yra graži moteris, tačiau net nenutuokė, kad ji gali atrodyti taip. Pribloškiamai.
– Atsiprašau, – jis galantiškai pasakė Frymontams ir ligoninės administratorei, tada pastatė gėrimą ir tiesiausiu keliu patraukė prie Heilės.
Merginos akys išsiplėtė ir ji griebėsi šalia esančios tamsiaplaukės draugės alkūnės. Ji kažin ką greitai ir glaustai pasakė tamsiaplaukei, papurtė galvą ir, apsisukusi ant aukštakulnių batelių, greitai nuskubėjo atgal link trapo.
– Palauk! – besibraudamas per minią sušuko Džebas.
Tačiau Heilė net neatsisuko. Jos draugė suglumusi stovėjo ant trapo.
– Džebai, labas, norėjau su tavimi pakalbėti, – kažkas ištarė.
– Nuostabus pobūvis. – Graži moteris pagriebė jo ranką.
Vyras patapšnojo per petį.
– Čia, Šv. Mykolo saloje, mums tavęs trūks.
– Atsiprašau, atleiskite, – Džebas atsikratė žmonių. Ir kodėl jis taip nepaprastai nori, kad Heilė neišeitų?
Vyras pralėkė pro Heilės draugę ir atsidūrė trapo gale. Heilė buvo nutolusi nuo jo geras dvidešimt pėdų. Jau beveik išėjo iš prieplaukos ir lipo laiptais link automobilių stovėjimo aikštelės.
– Heile!
Ji neatsisuko.
Vyras dabar bėgo. Neabejotinai netinkamai elgiesi. Biče, gadini savo įvaizdį. Sustok.
Džebas
