kaito.
Laikykis, Martinai. Galbūt Gibas ir nepratęs ilgam įsipareigoti, tačiau, kai turi antrą pusę – kad ir kokią netikusią, – nelaksto paskui kitus sijonus.
– Tu ištikimas iki kaulų smegenų, – dažnai erzindavo Gibą jo geriausias draugas, pakrantės apsaugos leitenantas Skotas Everlis.
Tai tiesa, nes Martinas visada būdavo ištikimas.
Suskambėjo Gibo mobilusis. Vyras atsitraukė nuo lango, iš kišenės išsiėmė telefoną ir dirstelėjo į ekraną.
Vilką mini, vilkas čia.
Pastaruoju metu Skotas vengė skambučių, tad Gibas svarstė: galbūt draugas jau paliko pakrantės apsaugą. Jiedu kartu pradėjo verslą, kūrė slaptą ekologinį projektą, galintį pakeisti žmonių keliavimo būdus.
Į Tilaraną, esantį Kordiljerų masyve, Gibas to ir atvyko. Planavimo darbai pagaliau baigti. Nors patentas dar neišduotas, tačiau tai tik laiko klausimas. Architektas atvyks kitą savaitę. Pats metas konstruoti eksperimentinius, trisdešimties kilometrų ilgio vienbėgio geležinkelio polius, sujungsiančius Bosque de Los Dioses ir Monteverdę. Šių eksperimentinių bėgių statyba naudinga dėl dviejų dalykų. Pirma, pagaliau Dievų mišką bus galima pasiekti ir kitomis transporto priemonėmis, ne tik lėktuvu. Antra, atkampi vieta bei vešli augalija atbaidė Gibą persekiojančius šnipus. Per pastaruosius dvejus metus priešai iš Fisby korporacijos dusyk užbėgo Martinui už akių, pavogdami idėjas, į kurias jis investavo. Gibas neleis, kad taip nutiktų dar kartą.
Trūko tik Skoto. Gibas jam vieninteliam patikėtų savo saugumą. Apie bendradarbiavimą jiedu diskutavo jau dvejus metus – nuo to laiko, kai Gibas pirmąsyk investavo į šį projektą. Kad galėtų pradėti, beliko sulaukti, kol pakrantės apsauga išmokės Skotui komisinius. Ši gaišatis erzino. Kuo ilgiau tai truks, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pasiglemš idėją dar iki patento išdavimo.
Gibas atsiliepė.
– Vyruti, kur buvai prasmegęs?
– Skendėjau meilės vandenyne, – atsakė Skotas.
Gibas nusijuokė.
– Tai kada palieki pakrantės apsaugą? Kada atvyksti į Kostą Riką? Man tavęs reikia čia.
– Aš rimtai, – atkirto bičiulis. – Įsimylėjau nuostabiausią moterį pasaulyje. Ji protinga, seksuali ir…
Gibas prunkštelėjo.
– Baik mane kvailinti. Mes turime užkariauti šias žemes. Tai padaryti nėra taip paprasta. Vien pastangos čia slapta atgabenti visas medžiagas buvo tikrų tikriausias košmaras.
– Tu manęs nesiklausai.
– Žinoma, klausausi, tu beprotiškai įsimylėjęs. Gerai. Nuostabu. Sveikinu. Kada tave čia pamatysiu?
– Ji – Džeko Birčardo, žinomo okeanografo, dukra, tačiau Džekė – irgi neprilygstama šios srities specialistė, – tęsė Skotas, lyg Gibas nebūtų prataręs nė žodžio.
Martinas pasikasė galvą.
– Tu rimtai?
– Aš iki ausų įsimylėjęs, brolau.
– Gerai, – Gibas pirštais pakedeno plaukus, bandydamas nusiraminti. – O ką Džekė mano apie tai, kad dvejus artimiausius metus gyvensi Kosta Rikoje?
– Aš nepaliksiu pakrantės apsaugos.
– Nagi. Juk tiek apie tai kalbėjome. Negaliu to padaryti be tavęs.
– Aišku, kad gali.
– Gerai, man reika tavęs. Šis projektas mus padarytų milijardieriais.
– Tu jau milijardierius, Gibai.
– Jau nebe. Po to, kiek investavau į projektą…
– Ach, tai dabar tu tik multimilijonierius? Kaip žadi išgyventi?
– Skotai, negaliu patikėti, kad taip su manimi elgiesi. Prisimeni, kaip vaikystėje stovyklaudavome palapinėje tavo tėvų kieme? Jau tada svajojome, kad užaugę dirbsime kartu. Bet ne, tu viską metei ir išėjai į pakrantės apsaugą.
– Tu turėjai prie manęs prisijungti, – priminė Skotas.
– Ar aš kaltas, kad man jūros liga?
Šis sprendimas – geriausias Gibo Martino gyvenime. Jei būtų įsidarbinęs pakrantės apsaugoje, nebūtų išradęs populiarios žaidimų programos, pavertusios jį multimilijonieriumi. Dabar vyras gali rizikuoti ir investuoti pinigus į kitų žmonių idėjas. Gibas pasižymėjo gebėjimu įžvelgti vieno ar kito projekto sėkmę, o tai atnešdavo nemenkus pinigus. Charizmatiškas ateities spėjikas – taip vyrą pavadino žurnalas Sėkmingas verslininkas. Nelaimei, dėl to jis tapo skrupulų neturinčių niekšų taikiniu. Dėl to Gibas darėsi vis uždaresnis bei įtaresnis. Skotas – vienintelis žmogus, kuriuo talentingasis verslininkas besąlygiškai pasitikėjo.
– Argi aš kaltas, kad įsimylėjau?
– Palieki mane it musę kandusį?
– Atleisk, Gibai, tačiau atradau šį tą vertingesnio. Nenoriu baigti kaip tu.
Martinas pasijuto įskaudintas, tūžo.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Nenoriu tapti tokiu darboholiku.
Stojo tyla.
– Jei nebūčiau darboholikas, nebūčiau ten, kur esu šiandien, – atkirto Gibas.
– O kur tu esi, Gibai?
– Šio beprotiško pasaulio viršūnėje.
– Vienas.
– Anaiptol. Mano mergina – viršelių modelis, turiu savo Bentley, namą paplūdimyje ir…
– Šeštadienį, liepos ketvirtąją, ketvirtą valandą popiet, Ki Veste, 16-oje prieplaukoje, Jūros plukės laivo denyje aš vedu. Tikiuosi, dalyvausi.
Tik šią akimirką Gibas galutinai suprato ne tik tai, kaip troško dirbti su Skotu, bet ir tai, kiek pastangų įdėjo, įtikinėdamas bičiulį bendradarbiauti. Taip Gibas norėjo draugui atsilyginti už kadaise išgelbėtą gyvybę.
Vyras pasitaisė platininę apyrankę ant riešo. Skotas turėjo tokią pačią. Šiuos papuošalus, kaip brolystės ir amžinos draugystės simbolius, jiedu nusipirko po nelemtos kelionės į Didįjį barjerinį rifą, kur nardančiam Gibui krūtinę pervėrė raja. Tik greita Skoto reakcija ir skubi greitoji pagalba apsaugojo Gibą nuo mirties. Kelios sekundės, ir jam būtų baigęsi kaip žymiam krokodilų medžiotojui Styvui Irvinui.
Martinas patrynė ranka krūtinę.
– Šį šeštadienį?
– Taip.
