kariavo ne tik su slavais, bet ir su jų kultūra. Vien iš Lenkijos pavogta šimtai tūkstančių meno kūrinių – pusė šalies kultūrinio paveldo.
Okupuotoje Prancūzijoje nacistai atkeršijo už prieš 100 metų Vidurio Europoje plėšusį Napoleoną. Nyderlanduose paklausių vietinių menininkų darbai supirkti tos pačios šalies iždo pinigais. Be to, nacistai plėšė ne tik priešų, bet ir Vokietijos muziejus. Po karo apskaičiuota, kad jie pagrobė apie ketvirtadalį Europos meno.
Nacistai naudojo labai įvairius būdus užvaldyti meno kūrinius. Nuo paprasčiausio plėšimo ir šantažo iki kai kada legalaus „pirkimo“. Toks pats platus buvo ir plėšikų spektras, jis aprėpė viską nuo nacistų valstybės iki nepriklausomų organizacijų, pavienių nacistų, meno prekeivių, verslininkų, avantiūristų ir visų kitų, pasinaudojusių galimybe praturtėti iš kitų kančios.
Vis dėlto plėšta ne tik iš godumo, būta ir ideologinių šaknų. Nacistams menas buvo ne tik būdas kurti imperiją. Menas turėjo atspindėti rasinį ir dvasinį vokiečių tautos pranašumą. Menas skelbė ir įteisino nacistų pasaulio idėjas. Nacistai meną ne tik vogė, bet kūrė ir naikino. Entuziastingai šlovindami ir aukštindami klasikinę kultūrą, jie taip pat uoliai persekiojo šiuolaikines meno raiškos formas.
Pakeliui iš Baltijos šalių į rytų Vokietiją Raudonoji armija taip pat aptiko meno slėptuvių. Po to, kai vokiečių armijos užpuolė Tarybų Sąjungą, Raudonajai armijai tikrai nerūpėjo puoselėti vokiečių kultūros paveldo. Gausiai puošta carų rezidencija netoli Sankt Peterburgo vokiečių okupacijos metais buvo išplėšta ir nuniokota. Nacistai išmontavo ir pavogė Jekaterinos rūmuose saugomą garsųjį Gintaro kambarį su gintarinėmis sienomis ir detalėmis. Kambarys taip niekada ir nerastas.
Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje nacistai išplėšė daugiau nei 2 000 muziejų, įvairių įstaigų, bibliotekų ir archyvų. Vokiečių kareiviai metodiškai puldinėjo kultūros paminklus, muziejus ir kitus svarbius kultūros objektus. Tai buvo slavų kultūros naikinimo plano dalis.
Visai kaip Vakarų sąjungininkai, Raudonoji armija irgi turėjo specialiai parengtų muziejininkų būrių. Vadinamosios Stalino trofėjų brigados konfiskavo visus vertingus objektus ir siuntė juos į rytus. Buvo kalbama ne tik apie meną ir antikvarinius daiktus, bet ir apie baldus, maistą, stakles, net gamyklų kompleksus. Trečiasis reichas turėjo būti iššluotas taip, kaip Tarybų Sąjungoje elgėsi patys nacistai. Raudonoji armija pagrobė nespėtus evakuoti iš Berlyno muziejinius lobius. Akylai saugomais traukiniais iš Berlyno muziejų į Maskvą išvežtas Pergamono altorius ir daugiau nei 1 700 Rembranto, Ticiano, Rafaelio, Gojos ir Rubenso paveikslų.
Vis dėlto Vakarų sąjungininkams ir Raudonajai armijai pavyko rasti ne visus pagrobtus meno kūrinius. Daugybė jų dingo iš vokiečių slėptuvių, buvo sunaikinti arba pavogti. Iš karto po karo ir vėlesniais dešimtmečiais suklestėjo juodoji meno kūrinių rinka, kurioje iš rankų į rankas ėjo tūkstančiai pavogtų darbų.
Išvežti meno kūrinius iš Altauszės užtruko kelias savaites. MFAA tai buvo tik pradžia. Pietų Vokietijos ir Austrijos kasyklose, pilyse, tuneliuose, bunkeriuose ir bažnyčiose rasti meno kūriniai buvo nugabenti į Miuncheną ir įkurdinti buvusioje nacistų partijos būstinėje. Vos per kelias savaites patalpos prigrūstos šimtais tūkstančių kūrinių. Netrukus reikėjo rasti naujų sandėliavimo vietų viskam nuo egiptietiškų mumijų iki romėnų biustų. Dar niekada ir niekur pasaulyje nebuvo tokios didelės meno kūrinių sankaupos kaip Miunchene 1945 m. vasarą.
Vis dėlto sunkiausias darbas laukė ateityje – grąžinimas. Administracinis košmaras Europos griuvėsiuose, kurie netrukus buvo padalyti ir šaltojo karo geležinės uždangos. Per pirmuosius šešerius metus po karo grąžinta daugiau nei penki milijonai objektų. Net ir Tarybų Sąjunga grąžino Vokietijos Demokratinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį pagrobtų meno kūrinių.
Nors nuspręsta, kad darbas baigtas, Miunchene vis dar buvo šimtai tūkstančių objektų, kurių savininkai neatsirado. Dar daugiau meno kūrinių ir toliau laikyti dingusiais. Manoma, kad dingo 100 000–200 000 darbų.
Tada nedaug kas suprato, kokių padarinių turės šis dingęs ir bešeimininkis menas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ėmė aiškėti, kad beveik 50 metų užmiršti meno kūriniai buvo tiesiog panosėje – garsiausių pasaulio muziejų salėse Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Niujorke, Londone, Sankt Peterburge ir Stokholme. XXI a. pradžioje savo kolekciją peržiūrėjęs Niujorko Metropoliteno muziejus išsiaiškino, kad beveik 300 paveikslų galėjo būti pagrobti nacių. Nyderlandų tarnybos išplatino sąrašą su daugiau nei 4 000 tokių darbų, eksponuojamų valstybiniuose muziejuose. Manoma, kad Prancūzijos muziejuose tokių kūrinių yra 2 000, taip pat ir Luvre. Vertinama, kad Vokietijos muziejuose gali būti net 50 000 pagrobtų darbų. Tokių kūrinių aptinkama didžiuosiuose pasaulio aukcionuose Londone, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke.
Nacistų pavogtas menas sukėlė vieną ilgiausių konfliktų meno pasaulyje. Konfliktas inspiravo protestų bangą, tautinės tapatybės krizę ir dešimtmečius trunkančius teisinius ginčus visame pasaulyje. Jo centre – milijardų vertės meno kūriniai, diplomatinės krizės, neaiškios veiklos skandalai ir nacizmo aukų palikuonys, siekiantys atgauti prarastus pasaulinio garso meistrų darbus. Adolfo Hitlerio muziejus žlugo kartu su Trečiuoju reichu, bet jo palikimas ir toliau neduoda ramybės meno pasauliui.
2 SKYRIUS
Tragedijos gimimas
„VOKIEČIŲ TAUTOS ATGIMIMAS neįsivaizduojamas be vokiečių kultūros ir pirmiausia vokiečių meno atgimimo.“
Naujojo Vokietijos reichskanclerio žodžiai buvo pasakyti jam būdingu pranašišku tonu. Adolfo Hitlerio retoriniai gebėjimai suteikdavo klausytojams vienybės ir dalyvavimo istoriniuose procesuose pojūtį. 1933 m. spalio 15 d. Miunchene buvo kaip tik toks momentas.
Adolfas Hitleris nulipo nuo podiumo ir atsistojo pačiame viduryje prie masyvios uolos. Tai buvo nacionalsocialistams tinkantis prie Dunojaus atskeltas klinties gabalas.
Ši scena kaip ir daugelis nacistų renginių buvo kruopščiai surežisuota. Nacistų spektakliams būdinga griežta struktūra, ideali tvarka ir didinga puošyba sustiprino veiksmo perteikiamą žinią. „Estetizuota politika“ – taip po kelerių metų pasakys to laiko vokiečių filosofas Valteris Benjaminas (Walter Benjamin). Pažadas ekonominės ir socialinės krizės krečiamai Vokietijai sukurti tvarką, stabilumą ir didybę.
Sceną supo devyniolika dešimties metrų aukščio kraujo raudonumo vėliavų, o simetriją kūrė dvi ilgos rudmarškinių smogikų iš SA pajėgų kolonos, kiekviena devynių žmonių pločio. Už jų visose pusėje kilo žiūrovų sausakimšos tribūnos. Iš karto už Hitlerio stovėjo į Triumfo arką panaši konstrukcija su dviem liepsnojančiais indais. Trys Bavarijos sidabrakaliai su apvaliomis juodomis kepurėmis ir trumpomis kelnėmis atvožė dėžę ir ištiesė fiureriui sidabrinį kūjį tvirta medine rankena, kuris labai panėšėjo į asų dievo Toro kūjį Mjolnirą. Kūjo formą sukūrė mylimas Hitlerio architektas Paulis Liudvikas Trostas (Paul Ludwig Troost).
Hitleris pasirūpino, kad priešais stovintis akmens luitas būtų vokiškos kilmės. Vokiškas akmuo vokiškai „šventovei“. Natūrali uola simbolizavo Hitlerį apėmusį istorinį tvarumą. Jis buvo griuvėsius dievinantis romantikas, planavęs, kaip nacių Vokietijos monumentas atrodys po tūkstančio metų. Trečiasis reichas turėjo palikti istorijoje tokį patį pėdsaką kaip kadaise Romos imperija.
Prieš dvejus metus sudegė senoji Miuncheno parodų salė „Der Glaspalast“. Kartu pražuvo
