Liudvikui Trostui. Vėliau mėgstamiausio statusą pelnęs architektas Albertas Špėras rašė, kad Hitleris žvelgė į Trostą kaip meistru besižavintis mokinys. Trostas nebuvo gerai žinomas pastatų architektas – anksčiau jis daugiausia kūrė prašmatnių laivų interjerus. Vis dėlto Hitleris visa širdimi žavėjosi Trosto neoklasicizmu, kuris turėjo tapti Trečiojo reicho architektūros mokyklos pagrindu.
Sėkmės apakintai nacistų partijai „Haus der Deutschen Kunst“ buvo nepaprastai svarbus dalykas. Tai buvo ne tik pirmasis didelis naujos vyriausybės globojamas statybų projektas, bet ir propagandinis gestas, rodantis aukštesnį nacionalsocialistų partijos tikslą, kuriuo buvo Vokietijos kultūra. Atėjusi į valdžią, partija siekė susikurti gražesnį įvaizdį, kai ką daugiau už vulgarią antisemitinę retoriką ir gatvių mušeikas iš SA.
„Ši šventovė taps naujojo Vokietijos meno namais“, – pažadėjo Hitleris. Renginį stebintys „New York Times“ reporteriai rašė, kad nacistai „norėję aiškiai parodyti visoms nacijoms neturintys agresyvių karinių ambicijų, tik siekiantys pakerėti pasaulį savo meno ir kultūros laimėjimais“.
Vis dėlto šiuo renginiu nacistai norėjo pademonstruoti politinį stabilumą. Buvo praėjęs vos pusmetis po Parlamento rūmų gaisro Berlyne, kai po greitai suorganizuotų naujų rinkimų Hitleris užsitikrino valdžią. 1933 m. birželį uždrausta socialdemokratų partija, o kitos paskatintos iširti pačios. 1933 m. dar toli gražu nebuvo aišku, kad nacistų partiją ir toliau lydės sėkmė. Partijos viduje virė kovos dėl valdžios, galingos SA grupuotės ir jų vadas Ernstas Rėmas (Ernst Röhm) turėjo ketinimų susilpninti Adolfo Hitlerio pozicijas.
„Haus der Deutschen Kunst“ ne tik buvo propagandos objektas, jis turėjo pabrėžti unikalias nacizmo sąsajas su menu. Adolfui Hitleriui vokiečių tautos ir kultūros atgimimas buvo neišvengiamai susiję dalykai. Hitlerio pasaulėžiūroje egzistavo nepaneigiamas rasės ir kultūros ryšys. Vokietijos pranašumas turėjo pasireikšti ne tik kariniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Menas privalėjo šlovinti režimą ir pateisinti pasaulines Vokietijos pretenzijas. „Kadangi vokiečiai buvo vieninteliai tikri kultūros kūrėjai ir universalūs kultūros prasme, jie manė turintys moralinę teisę būti universalūs ir teritorine prasme. Kitaip tariant, turintys teisę tapti pasaulio valdovais“, – rašo istorikas Normanas Ričas (Norman Rich).
Taip nacistai siekė pateisinti ir didžiausią pasaulio istorijoje meno vagystę. Jų kėslai rėmėsi vokiečių kultūra, o kitų tautų kultūra ir eksperimentinės meno kryptys įkūnijo tai, ko nacistai nekentė: kitas rases, dekadansą ir marksizmą. Adolfas Hitleris bjaurėjosi „moderniuoju“ menu, kurį prilygino psichikos ligai.
Trečiajame reiche menas tapo svarbiu ideologiniu ir rasiniu barometru. Kas kabojo ant sienų žmonių namuose, visada buvo reikšmingas klausimas.
Nacistų kultūros politika buvo ambicinga, ji atsidūrė politinės veiklos centre, o tai XX a. politiniame judėjime yra unikalus reiškinys.
Iki pat karo pabaigos buvo skiriami dideli ištekliai menui plėšti, naikinti ir aukštinti. Meno politikai buvo būdingas tas pats neracionalus karo išteklių paskirstymas kaip ir holokaustui. Viena vertus, todėl, kad plėšimas buvo to paties mechanizmo sraigtelis. Žydų nuosavybės grobimas ir troškimas sunaikinti žydų įtakos vokiečių kultūrai pėdsakus buvo ideologinis sumanymas, kuris vėliau tapo pirmuoju žingsniu į daugiau nei šešių milijonų žmonių žudynes.
Adolfas Hitleris ne vienintelis laikė save pirmuoju Trečiojo reicho architektu ir meno globėju, tapsiančiu varomąja kultūros politikos jėga. Nacistų elito gretose buvo daug tokių, kurie jautė tikrą, nors ir siauru supratimu grindžiamą susidomėjimą menu. Ir tokių, kurie po 1933 m. pirmiausia čia įžvelgė galimybių padaryti karjerą, patekti į valdžią, įgyti statusą ir praturtėti. Menas daugumai smulkių nacistų veikėjų tapo „tramplinu“ į fiurerio aplinką. Parodęs susidomėjimą kultūra arba padovanojęs Hitleriui gerai parinktą meno kūrinį, galėjai pasidaryti įtakingas.
Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Albertas Špėras, Martinas Bormanas ir Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg) – tai tik keli nacistų vadai, kurie aktyviai dalyvavo kultūros politikos klausimuose.
Menas persmelkė nacistų politiką ir tapo jos įrankiu, retorika ir forma. Tiesioginiai politikos ir meno palyginimai buvo įprastas dalykas. 1933 m. Jozefas Gebelsas sakė, kad „politika yra aukščiausias ir daugiausia aprėpiantis menas iš visų, todėl mes, šiuolaikinės vokiečių politikos kūrėjai, jaučiamės kaip menininkai. Meno ir menininko užduotis yra formuoti, sukurti išraišką, pašalinti netikrus dalykus ir atverti kelią tikriems“.
Nacistų požiūris į meną rėmėsi žmogaus, rasės ir kūno tobulumu. Pirmiausia absoliutaus grožio siekiu. „Avangardinis menas, išsiskiriantis nuolat kintančia perspektyva ir sąmoningu estetinių tabu nepaisymu, kėlė grėsmę svarbiausiai nacizmo ideologijos kolonai ir atstovavo bjaurumui“, – argumentavo Arnė Rut (Arne Ruth) ir Ingemaras Karlsonas (Ingemar Karlsson) knygoje „Visuomenė kaip teatras“ (Samhället som teater). Estetinis ir biologinis meno ir žmogaus bjaurumas buvo susijęs. Tai neatskiriami dalykai.
Glaudus nacionalsocializmo ryšys su menu neatsirado iš niekur, nacistų kultūros politikos pagrindu buvusios idėjos apie rasę ir kultūrą turėjo gilias šaknis. Jos išsakytos diskutuojant apie Europą, tik joks kitas politinis judėjimas nebandė jų realizuoti taip sistemingai ir su tokiomis daug ką aprėpiančiomis pasekmėmis.
1889 m. spalį vidurio Vokietijoje esančio Jenos miesto universitetinėje nervų ligų klinikoje apsilankė vyras su tankia barzda ir ilgais tiesiais plaukais. Tai buvo Julius Langbenas (Julius Langbehn), jis atvyko į Jeną savo iniciatyva. Vyriškis ketino išgelbėti didžiausią XIX a. mąstytoją. Tų pačių metų sausį filosofą Frydrichą Nyčę Turine ištiko psichikos priepuolis. Niekas tiksliai nežinojo, kas įvyko, tačiau buvo kalbama, kad vaikščiodamas po miestą Nyčė pamatė Karlo Alberto aikštėje plakamą arklį. Filosofas neva metėsi arkliui ant kaklo, prapliupo verkti ir tada susmuko.
Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Jis studijavo meno istoriją ir archeologiją, tačiau, nors ir kaip stengėsi, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, dėl labai sunkaus charakterio ir atsainaus požiūrio į akademinę veiklą.
Sužinojęs apie priepuolį, ištikimas Nyčės gerbėjas Langbenas įsikalė į galvą atradęs naują gyvenimo prasmę.
Langbenas įtikino Nyčės motiną Franciską, kad pokalbiais ir pasivaikščiojimais jam pavyks išgydyti filosofą. Langbenas praleido klinikose daug savaičių ir ilgai kalbėjosi su Nyče. Net ir šiandien nesutariama, kas iš tiesų kamavo Nyčę. Spėliojama, kad tai galėjo būti demencija ar šizofrenija.
Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Nyče, tuo keisčiau elgėsi pats. Langbenas vadino filosofą karališkuoju vaiku: „Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karališkuoju vaiku, tuo jis ir yra. Štai kur tinkamas būdas.“ Pats Nyčė po priepuolio ėmė save laikyti reinkarnavusiu Jėzumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas pradėjo atakuoti klinikos vyr. gydytoją, tuo metu garsų šveicarų neurologą ir psichologą Otą Binsvangerį (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino žydiškų šaknų turintį Binsvangerį ir teigė, kad kaip tik jis yra kaltas dėl Nyčės negalavimų. Ieškodamas paramos jis parašė laišką filosofo seseriai Elizabetei. Ši tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino įkurti arijų koloniją „Nueva Germania“.
Vis dėlto Langbeno „gydymas“ vieną dieną staiga baigėsi,
