dubenį cukinijų ir visi kartu jie mus įkalbėjo atsipalaiduoti, užkąsti ir išgerti. Ant stalo atsirado pomidorų iš daržo – su mocarelos griežinėliais, apšlakstytais alyvuogių aliejumi, ir duonos. Juokavome ir pasakojome istorijas apie filmavimus užsienyje, o Maja panoro viską sužinoti apie Karolinos gyvenimą, jos vaikystę Azijoje. Net nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Dabar jau saulės spinduliai skverbėsi per pergolę iš priešingos pusės.
Džilė kaip tik pasakojo apie tai, kaip prieš dvidešimt penkerius metus Italijoje filmavosi su Lina Vertmuler.
– Ar tame filme nevaidino ir Džianinis? – paklausė Brunas.
– Taip, – atsakiau. – Mes su juo seni pažįstami.
Brunas čiupo savo telefoną ir surinko numerį.
– Žankarlai? Čia Brunas. Pas mane svečiuose žmogus, kuris tave pažįsta.
Jis padavė man ragelį. Iš tiesų Žankarlo nemačiau jau dvidešimt metų.
– Žankarlai? Sono Mikis (ištariau su ilgąja y – Mykis, nes taip mane vadino visi kartu filmavęsi italai).
– Mikis? Kokį velnią ten veiki? – paklausė jis vis dar siaubingai laužyta anglų kalba.
– Galbūt pirksiu Bruno namą.
– Rustico? Jis negali jo parduoti. Jie beprotiškai jį įsimylėję. Perduok jam, kad jis pazzo. Tutto pazzo.
Padėjęs ragelį pasakiau Brunui, kad Žankarlas jį išvadino bepročiu. Šelmiškos Bruno akys blykstelėjo po kepuraitės snapeliu.
– Greičiausiai jis teisus.
Po stalu jie susikibo su Maja rankomis. Stojo tyla. Mes mėgavomės rustico namelio skleidžiama energija. O tada prabilo Maja.
– Prieš porą savaičių mes lygiai taip pat čia sėdėjome. Leidosi saulė. Aš parodžiau Brunui, kad galų gale vijokliai suaugo ant pergolės viršaus. Kitą dieną jis paskambino Džoanai ir pasakė jai, kad nori parduoti namą. Jei būčiau žinojusi, būčiau tyliai naktį išslinkusi ir nupjovusi visus vijoklius.
– O kas tada – supranti? – nusišypsojo Brunas. – Man reikia statyti. Kitaip tiesiog numirsiu.
Žvilgtelėjau į Džilę – ji nusišypsojo. O tada ji man linktelėjo. Ne šiaip sau – ji kietai sučiaupė lūpas ir suraukė antakius, tarsi sakydama: „Aš viską kruopščiai apgalvojau ir jau galiu tau pagrįstai atsakyti.“ Ji užsimerkė ir dar kartą aiškiai, iškalbingai linktelėjo. Pajutau, kaip man iš po kojų ima slysti žemė.
Septintas skyrius
ATSISVEIKINDAMI APSIKABINOME BRUNĄ IR MAJĄ. PASAKĖME, KAD PASIŪLYMAS MUS DOMINA, BET NORIME PASITARTI. DAR paklausėm, ar Bruno mama parduodama kartu, nes taip namo vertė neabejotinai padidėtų. Apsikabinome ir su Bruno mama. Tada apsikabinome su Džoana ir padėkojome, kad pastarąsias kelias dienas ji padirbėjo mūsų gide. Mes juk aktoriai, o aktoriai mėgsta apsikabinti. Varteliai atsidarė ir mūsų automobilis iš lėto nusileido kalnu žemyn link pagrindinio kelio, užnugaryje palikdamas rustico namelį ir tuos nuostabius žmones.
Mano širdis atrodė tuoj išlėks iš krūtinės. Ar mane sunervino netikėtai pasikeitusi Džilės nuomonė? Galbūt visos mano kalbos apie planus pirkti namą Europoje tebuvo blefas, o ji – vieninteliu galvos linktelėjimu – viską perprato? Mano mintis užtvindė tūkstančiai abejonių. Ar toks pirkinys mūsų kišenei? Juk mes, galima sakyti, nebedirbam – ir faktas, kad galime leisti sau praleisti tiek laiko Italijoje, tai puikiai įrodo. O gal aš visai išsikrausčiau iš proto, jei ketinu išleisti didžiąją mūsų santaupų dalį namui kažkur pasaulio pakrašty? O ką pasakys mano brolis? Dieve šventas. Mano brolis Edis, ketveriais metais už mane vyresnis, atstovauja šviesiajai šeimos pusei. Na, gal šis žodis ir nėra pats tinkamiausias, turiu galvoje, jo šviesų protą, mat jis – mūsų buhalteris, finansinis patarėjas ir mano atrama, užtikrinanti, kad nebūsiu emocijų bangos nušluotas nuo teisingo kelio. Tikra palaima turėti vyresnį brolį, kuris tavimi išties rūpinasi, bet jau dabar galiu įsivaizduoti, į kokį kivirčą įsivelsiu dėl šio pirkinio. Ir ar tikrai ten prie stalo Džilė man linktelėjo, ar jai tiesiog kažkas įkrito į akį?
O svarbiausia man, kad Džilė panorėtų leistis į tokį nuotykį. Metų metus energingai, aistringai ir atkakliai ieškojau malonumų, o galiausiai supratau, kad jausiuosi patenkintas tik tada, kai Džilė gaus viską, ko nori. Tarp kitko, tai nereiškia, kad mano svajonės nėra svarbios. Jai jos labai patinka. Juk taip dažnai mano svajonės padeda mums puikiai praleisti laiką. Bet jei įsikibęs savo svajonės bent akimirką pamiršiu Džilę, tuomet viskas sugadinta.
Ne, ji tikrai man linktelėjo ten sode. Ji tarsi sakė, kad to nori. Kam tokie pokyčiai? Kodėl šitas namas? Kodėl būtent dabar?
– Nes ten pasijutau kaip namie, – paprasčiausiai pasakė Džilė, įsitaisiusi keleivio sėdynėje.
Pala pala. Ar aš pasakiau, ką galvoju, ar ji vėl perskaitė mano mintis?
– Visi kiti namai – Pietų Prancūzijoje – buvo skirti atostogoms. Būtų smagu ten nuvažiuoti savaitei ar dviem, bet šitame name galėtume nugyventi savo gyvenimą.
Mane vėl ėmė purtyti drebulys. Viskas tikrai tiesa.
– Ar mes galime sau tai leisti? – paklausė ji.
– Ne visai.
– Na… Nieko tokio.
Ir tikrai – nieko čia tokio.
Artėjome prie Romos ir ją supančio žiedinio greitkelio, vadinamo Grande Raccordo Annulare, arba Didžiojo žiedo jungtimi. Pasukau į kelią, vedantį pietų kryptimi link Neapolio. Galvoje sukosi tik viena mintis – senasis rustico namelis tolsta vis labiau.
Vakare paskambinau Džoanai ir pasakiau, kad pasiūlymas mus labai rimtai sudomino. Pasakiau, kad dabar viską turi peržiūrėti mano brolis. Kadangi dabar dolerio ir euro keitimo kursas ypač prastas, prisipažinau, kad norėčiau luktelėti mėnesį ar du, kol situacija pagerės. Dar paprašiau išsiaiškinti, kiek Brunas su Maja užsidirba iš jo nuomos. Galbūt taip man bus lengviau jį įsiūlyti broliui – galėsiu pateikti kaip verslo idėją. Jau dabar matau, kaip Edis vartys akis išgirdęs tokį pasiūlymą.
Prieš užmiegant tą naktį man prieš akis vis sukosi seno akmeninio namelio vaizdai – regėjau mažyčius kambarius, pergolę, krosnį, alyvmedžius.
Sorentas mūsų nesužavėjo. Aplink vien tik angliškos arbatinės ir marškinėlių krautuvėlės. Mintimis vis dar buvau Umbrijoje. Nesugebėjau galvoti daugiau apie nieką kitą. Išskyrus tą dieną, kai keltu persikėlėme į Neapolį ir dvi valandas klaidžiojome chaotiškomis gatvelėmis bandydami surasti skaniausią pasaulyje picą. Radome. Paragavome. Ir tai tikrai skaniausia pica pasaulyje, kepama picerijoje Trianon, kuri yra įsikūrusi Koletos gatvėje. Niekaip negalėjau liautis valgęs – mane tarsi kažkas apsėdo. Krašteliai – apskrudę, bet vis dar minkšti viduje; padažas – šviežutėliai San Marzano pomidorai tiesiai iš ten, kur jie kadaise išvesti; dešra (kurios būtinai turi būti ant mano pi-cos) – tikros itališkos kiaulienos skonio, visiškai kitokia nei tokiu pat vardu vadinamas dalykas Amerikoje; mocarela, pagaminta iš buivolių, besiganančių čia pat po langais besidriekiančioje
