kur važiuosim?
– Bet kur, – atsakė Džilė. – Galim anksčiau nuvažiuoti į Sorentą.
– Arba į Pozitaną, – pasiūlė Karolina. – Prieš kelerius metus buvome ten nuvažiavę dienai ir mums labai patiko.
– Aš būčiau linkęs pamėginti laimę tame ūkyje, kur rytojui rezervavome staliuką, – Spolete, – pasakiau aš. – Gal ten ką rasim?
Paskambinau moteriai vardu Džoana Ros, kurią man rekomendavo apie tą vietą papasakojęs draugas. Džoana – amerikietė, prieš kokius dešimt metų su vyru ir sūnumi persikrausčiusi į Spoletą. Prieš tai ji dirbo William Morris agentūroje Niujorke. Pasirodo, kurį laiką ji buvo ir mūsų agentė, bet kadangi dirbo Niujorke, o mes Los Andžele, tai niekad ir nesusitikom.
– Džoana? Labas. Aš – Maiklas Takeris. Na, mes tie žmonės, kurie rytoj pietaus tame ūkyje. Manau, Jūs padėjote tai suorganizuoti?
– Taip, pietūs Patrike.
– Na, vieta, kur apsistojome Toskanoje, tiesiog klaiki, – paaiškinau. – Ar galėtume susirasti ką nors padoraus Jūsų regione? Na, suprantate, prabangos nereikia, bet ten turėtų būti gražu, itališka, žavinga.
– Aš Jums perskambinsiu po dešimties minučių.
Ji užsirašė mano mobiliojo telefono numerį ir padėjo ragelį. Pasijaučiau, tarsi kalbėčiau su savo agentu Los Andžele – tarsi jam šią akimirką tikrai nebūčiau pats svarbiausias žmogus planetoje. Bet mažiau nei po dešimties minučių ji man perskambino suradusi būtent tai, ko prašiau.
– Tai va. Yra toks viešbutis Il Castello di Poreta. Tai keturioliktojo amžiaus pilis. Pažįstu ją renovavusius žmones. Jie ten atidarė nakvynės ir pusryčių namus. Pastatas priklauso komunai, miesto bendruomenei, bet mano bičiuliai sudarė ilgalaikę nuomos sutartį. Jums jie padarys nuolaidą – kaip saviems. Jums ten patiks.
Ji kilniaširdiškai pasisiūlė mus pasitikti prie Spoleto ir palydėti iki Kastelo. Apsikeitėme telefono numeriais ir sutarėme susitikti po kelių valandų. Viešbutyje Toskanoje sukūrėme istoriją, kaip pasikeitė mūsų planai, ir išsiregistravome. Nutaisę atgailaujančius veidus jo savininkai vaizdžiai ir įtaigiai paaiškino, kad negali mums grąžinti sumokėtų pinigų, tad, susikrovę daiktus į automobilį, leidomės Umbrijos link pasitikti savo likimo.
Ketvirtas skyrius
SU DŽOANA SUSITIKOME PRAMONINIAME SPOLETO RAJONE VOLKSWAGEN SALONO STOVĖJIMO AIKŠTELĖJE. Kol ji atvažiavo, pralaukėme gerą pusvalandį ir jau pradėjome nerimauti, kad laukiame ne ten.
– Sveikučiai! Seniai laukiate?
Mes linktelėjome.
– Na, tokia jau ta Italija. Pratinkitės.
Ji kalbėjo su sunkiai apibūdinamu akcentu, sakyčiau, britišku, – ji gimė Anglijoje ir abu jos tėvai buvo britai, – sumišusiu su Niujorko teatro aktorių agentės šnekamuoju dialektu. Tokia kalbėsena – metų metus po keturiolika valandų per parą besitęsiančių grasinimų, gražbyliavimų, derybų ir reikalavimų rezultatas.
– Šokit į mašiną. Palydėsiu jus iki Kastelo.
Pakeliui pravažiavome Ponte delle Torre – nuostabų senovinį akveduką, jungiantį Spoletą ir Monteluką, ir nusekėme paskui mažytį Džoanos fiatą šiaurės kryptimi, senuoju Flaminijos greitkeliu iki Poretos. Šis greitkelis, jungiantis visus miestus ir kaimelius šioje Umbrijos dalyje, yra tas pats garsusis Flaminijos kelias, kurį III a. pr. Kr. romėnai nutiesė nuo Romos iki Riminio. Dabar – aplipdytas degalinėmis, baldų turgeliais, lentpjūvėmis, medelynais – jis labiau primena Pitsburgo priemiesčius. Nuvažiavusi porą mylių, Džoana sustojo šalikelėje, mes už jos ir išlipome iš automobilio.
– Matote tą miestelį ten aukštai viršuje?
Ji parodė į šiaurėje už slėnio stūksantį kalną. Jo viršūnėje bolavo senovinis, siena apjuostas miestas, kokių šiame slėnyje gana daug.
– Ten Kampelo Alto gyvenvietė. O štai ten, – ji parodė į kitą kalvą pietuose, – yra Kastelas. Ten jūs apsistosit. Viduramžiais šiedu miestai kas porą metų pradėdavo kariauti. Matyt, iš neturėjimo ką veikti.
Stačiu keliuku užvažiavome į Kastelą ir, išsitraukę lagaminus iš automobilio, žengėme pro milžiniškus vartus apgriuvusioje pilį juosiančioje sienoje. Prieš mus atsivėrę slėnio vaizdai net kojas pakirto. Pietuose matyti pats Spoletas; šiaurėje – Kampelo Altas, Trevis, o už jų – Spelas, Folinjas ir Asyžius. Kitoje slėnio pusėje – Montefalkas, centrinės Umbrijos vyndarystės centras, o už kalvų – Todis. Šie viduramžių (ir senesni) miestai kalnuose išsibarstę po visą slėnį, o iš jų veriasi neaprėpiami tabako, vynuogynų ir alyvmedžių giraičių laukai. Akimirką mintyse išvydau sceną iš filmo „Prarastas horizontas“, kai įkopę į kalną piligrimai pirmą kartą pamatė mistinį Šangrilos slėnį. Matyt, tas art deco muziejus Toskanoje man visai susuko galvą.
Užsiregistravę viešbutyje, susipažinome su jo valdytoja Luka, kuri mus palydėjo į mūsų kambarius. Džoana viskam vadovavo ir pasirūpino, kad gautume geriausius kambarius su gražiausiais vaizdais. Pakeliui ji mums dar papasakojo pilies istoriją, apie neseniai atliktą pastato renovaciją ir jo persikūnijimą į viešbutį. Pastatų komplekso centre – tarp restorano ir svečių kambarių – nuostabaus grožio koplytėlė, kur viduramžiais dievą šlovino čia gyvenusi šeima.
– Kai komuna išnuomojo šią pilį ir leido ją renovuoti, pareikalavo sutvarkyti ir koplytėlę. Dabar ji naudojama koncertams, meno parodoms, jogos užsiėmimams ir panašiems tikslams.
Šnekučiuodamasi su Luka, Džoana palaukė, kol išsikrovėme daiktus ir patogiai įsitaisėme. O tada susėdome prie staliuko terasoje su Grechetto, vietiniu baltuoju vynu, alyvuogėmis, migdolais ir balzaminiu actu apšlakstytu sūriu – tikriausiai italai negeria, jei nėra ko valgyti. Džoana papasakojo visokiausių įdomybių apie šio slėnio istoriją, umbrus ir etruskus, popiežius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius, įvairiausius mūšius ir apsiaustis. Ir kas tik nebuvo okupavęs Spoleto. Žlugus Romai, čia trumpam įsikūrė gotai, vėliau lombardai (suprask, germanai). Perudža, kiek šiauriau įsikūręs broliškas miestas, kuriam laikui perėmė Spoleto valdžią, bet vėliau čia ir vėl susikirto popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos interesai. Tiesa, Spoletui pavyko atsitiesti III amžiuje pr. Kr., kai miesto gyventojai sustabdė garsųjį karvedį Hanibalą jo negailestingo žygio į Romą metu. Sėdėdami terasoje Kastele, ir gėrėdamiesi slėnio vaizdais, kone galėjome regėti ir girdėti, kaip verda nuožmus armijų mūšis. Žinoma, tada, kai pabaigėme antrąjį Grechetto butelį.
Džoana dar papasakojo apie šv. Pranciškų, kuris šiame slėnyje gyveno XIII amžiuje, ir apie jo įtaką bažnyčiai ir visam pasauliui. Ji tarsi vaikščiojanti enciklopedija, o jos žavingai pasakojimo manierai, matyt, įtakos turėjo skirtingos kultūros – ji savotiškas Alisterio Kuko ir Džekio Meisono mišinys. Pasakodama apie šv. Pranciškų, ji viską pateikė kaip paskalas, gandus, o ne istorinius faktus, tad mums buvo tikrai smagu. Šv. Pranciškaus istorija ganėtinai sudėtinga, ir Džoana pasistengė, kad įvertintume visas jo spalvingos asmenybės savybes.
Kai Džilei smagu, jos akys ima šelmiškai žibėti, o skruostai parausta. Būtent taip ji atrodė
