knygelėje. „Pirmyn, Gogoli!“ – šaukdavo klasės draugai auksinio rudens dienomis, kai žaisdamas beisbolą jis žaibiškai nulėkdavo prie finišo vietos arba bėgdavo sprintą.
O dėl Gangulio pavardės: iki berniukui sukako dešimt metų jis jau buvo apsilankęs Kalkutoje tris kartus – du kartus vasarą ir kartą per deivės Durgos šventę, iš paskutinės kelionės prisiminė, kaip pamatė savo pavardę, pagarbiai išraižytą ant nubaltintos jo senelių namo išorinės sienos. O kaip jis nustebo Kalkutos telefonų knygoje pamatęs šešis puslapius su Gangulių pavarde – kiekviename puslapyje po tris skiltis. Gogolis norėjo išsiplėšti tuos puslapius ir parsivežti kaip suvenyrą, bet kai pasakė tai vienam iš pusbrolių, tas tik nusijuokė. Kai šeima važiuodavo taksi per miestą aplankyti įvairių giminaičių, tėvas atkreipdavo sūnaus dėmesį į jų pavardę ant konditerijos parduotuvių tentų, raštinės prekių parduotuvių, optikų, jis pasakė, kad „Ganguli“ yra britų palikimas, taip anglai tardavo jų pavardę, kuri iš tikrųjų buvo Gangopadhijėjus.
Grįžęs į namą Pembertono kelyje, Gogolis padėjo tėvui paraidžiui sudėti vardą GANGULI ir priklijuoti atskiras auksines jo raides, kurias pirko pagamintas ūkinių prekių parduotuvėje, ant pašto dėžutės. Tačiau vieną rytą, po Helovino, eidamas į autobusų stotelę, Gogolis pamatė, jog iš vardo likę tik GANG, o toliau pieštuku prirašyta GREEN[11]. Vos tai pamačius, jam užkaito ausys ir jis parbėgo namo jausdamas šleikštulį, įsitikinęs, kad tėvas labai įsižeis. Nors Ganguli buvo ir Gogolio pavardė, tačiau jis jautė, kad jos išniekinimas ne tiek nukreiptas į jį ar į Sonią, kiek į jų tėvus, nes pastebėjo, kad parduotuvių kasininkai pašaipiai šypsosi iš tėvų akcento ir mieliau kalbina Gogolį, lyg jo tėvai apskritai nemokėtų kalbėti angliškai arba būtų kurti. Tačiau tėvas tokiais atvejais likdavo ramus. Toks jis buvo ir išgirdęs apie pašto dėžutę.
– Tai tik berniukų išdaigos, – pasakė jis numodamas ranka. Tą vakarą jie vėl nuvažiavo į ūkinių prekių parduotuvę ir nusipirko trūkstamas raides.
Kartą ypač išryškėjo jo vardo savitumas. Berniukui buvo sukakę vienuolika metų, jis mokėsi šeštoje klasėje, kai mokykla kažkokia istorine proga suorganizavo ekskursiją. Dvi klasės, dvi mokytojos, dar dvi prižiūrėtojos sėdo į autobusą ir nuvažiavo per miestą į greitkelį. Buvo šalta, graži lapkričio diena, žydrame danguje – nė vieno debesėlio, žemę klojo nuo medžių nukritę ryškiai geltoni lapai. Vaikai rėkavo, dainavo ir gėrė aliuminio folija apvyniotas sodos vandens skardines. Iš pradžių jie aplankė tekstilės fabriką kažkur Rod Ailande. Paskui sustojo nedažytame namelyje su mažais langeliais, stovinčiame erdviame žemės sklype. Kai įėjus į vidų akys apsiprato su blausia šviesa, vaikai pamatė stalą, ant kurio stovėjo rašalinė, suodiną židinį, geldą ir trumpą, siaurą lovą. Mokytoja pasakė, kad anksčiau čia gyveno poetas. Visi baldai buvo patraukti iš vidurio ir atitverti virvėmis, ant kurių kabojo ženklai, perspėjantys eksponatų neliesti rankomis. Lubos buvo tokios žemos, kad mokytojos, eidamos iš vieno apytamsio kambario į kitą, turėdavo palenkti galvas. Apžiūrėję virtuvę su geležine krosnele ir akmenine kriaukle, mokiniai išsirikiavo eilute ant keliuko, vedančio link išvietės kieme. Pamatę skardinį kibirą, ant virvės kabantį po medine kėde, jie pasibjaurėję šūktelėjo. Suvenyrų krautuvėlėje Gogolis nusipirko namo atviruką ir plunksnos pavidalo rašiklį.
Paskutinis ekskursijos sustojimas buvo netoliese esančiose kapinėse prie poeto kapo. Vaikai kelias minutes vaikščiojo nuo vieno antkapio prie kito, tarp storų ir plonų paminklinių lentų, kai kurios buvo atsilenkusios, tarsi vėjo nupūstos. Antkapiai ketvirtainiai ir išlenkti, juodi ir pilki, dažniau paprasti nei spindintys, apaugę kerpėmis ir samanomis. Daugelio antkapių užrašai nusitrynę. Mokiniai surado antkapį su poeto vardu.
– Išsirikiuokite, – paliepė mokytoja, – metas atlikti užduotį.
Kiekvienas mokinys gavo po kelis lapus laikraštinio popieriaus ir storus spalvotus pieštukus su nuluptomis etiketėmis. Gogolis pajuto, kaip jo nugara perbėgo šaltukas. Jis niekada anksčiau nebuvo lankęsis kapinėse, matė jas tik probėgšmais, pravažiuodamas mašina. Priemiestyje buvo didelės kapinės. Kartą, kai Gogolis su šeima buvo įstrigę kamštyje, jie iš toli pamatė laidotuves ir nuo tol, kai tik važiuodavo pro šalį, motina liepdavo nukreipti žvilgsnį į šalį.
Tačiau kaip nustebo Gogolis, kai mokytoja liepė ne piešti antkapius, o juos trinti. Paėmusi laikraštį, mokytoja pati parodė, kaip tai daryti. Ieškodami savo vardų ir pavardžių, vaikai pradėjo lakstyti tarp antkapių eilių, per sausus, kietus lapus. Keli pergalingai džiūgavo, tvirtindami esą su kuo nors susiję giminystės ryšiais.
– Smitas! – šaukė jie.
– Kolinsas!
– Vudas!
Gogolis jau buvo pakankamai didelis ir žinojo, jog tose kapinėse nėra Gangulių, kad jis pats bus ne palaidotas, o sudegintas, ir jo kūnas toje šalyje neužims žemės ploto, ant jokio antkapio nebus jo vardo. Kalkutoje pro taksi langą, o kartą nuo senelių namo stogo jis matė, kaip ant neštuvų žmonės neša gėlėmis papuoštus, į drobules suvyniotus mirusiųjų kūnus.
Jis priėjo prie vieno grakštaus, pajuodusio, maloniai atrodančio, viršuje prieš susiliejimą su kryžiumi suapvalinto antkapio, atsiklaupė ant žolės ir, priglaudęs laikraštinį popierių, pradėjo atsargiai viena pieštuko puse trinti. Saulė jau leidosi, jo pirštai nuo šalčio sustiro. Mokytojos ir prižiūrėtojos sėdėjo ant žemės, ištiesusios kojas, atsirėmusios nugaromis į antkapius. Ore pa-sklido mėtinių cigarečių kvapas. Iš pradžių berniukui nieko neišėjo – ant popieriaus buvo matyti tik grūdėta, tamsiai mėlyna blanki terlionė. Tačiau paskui staiga jis pieštuku pajuto lengvą pasipriešinimą ir ant popieriaus viena po kitos stebuklingai išryškėjo raidės ABIDŽA KREIVENAS, 1701–45. Gogolis niekada nebuvo sutikęs žmogaus vardu Abidža ir svarstė, kaip ištarti tokį vardą, jis vyriškas ar moteriškas. Priėjęs prie kito, pėdos aukštumo antkapio, jis priglaudė prie jo kitą popieriaus lapą ir jame perskaitė: ENGIŠAS MEITERIS, VAIKAS. Įsivaizduodamas, jog po žeme guli ne didesni nei jo paties kaulai, Gogolis krūptelėjo. Kai kuriems klasės vaikams tokia užduotis nusibodo ir jie ėmė vaikytis vienas kitą aplink antkapius, stumdytis, erzinti ir pokšėti kramtomąja guma. Tačiau Gogolis ėjo nuo vieno antkapio prie kito, atgaivindamas juose iškaltas raides. PEREGRINĖ VOTON, MIRĖ 1699. EZEKIELIS IR JURAJAS LOKVUDAI, BROLIAI, ILSĖKITĖS RAMYBĖJE. Jam patiko tie vardai, patiko jų keistumas ir spalvingumas.
– Tokių vardų dabar dažnai neišgirsi, – eidama pro šalį pasakė viena iš prižiūrėtojų, žvilgtelėjusi į jo paveikslus. – Jie kažkuo panašūs į tavo vardą.
Iki tol Gogolis niekada negalvodavo, kad vardai, kaip ir žmonės, laikui bėgant, nyksta, miršta. Grįždami atgal į mokyklą vaikai savo paveikslus suplėšė, suglamžė, pradėjo laidyti gniužulus vieni kitiems į galvas, paliko numestus po tamsiai žaliomis autobuso sėdynėmis. Gogolis tylėjo ir sėdėjo, laikydamas ant kelių savo paveikslus atsargiai lyg pergamentus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Angliškai g
