pasiteiravo, ar turiu kitų giminių iš motinos pusės, aš priglaudžiau galvą jam prie peties. Nuo pat kūdikystės tėvą matydavau beveik kiekvieną sekmadienį, kartais – ir ketvirtadienį. Daugiau šeimos narių neturėjau, tik motiną. Draugiškai bendravau su ponu Portmanu ir jo pudeliu, dar manimi domėjosi visi mano mokytojai, bet tai ir viskas, ką galima pavadinti mano šeima.
Airisė pravėrė duris ir pažvelgė į mane kaip katė į šunį.
Susėdome valgyti maltinukų su bulvių koše, ir Airisė tris kartus man pakartojo nesiremti alkūnėmis į stalą, – čia ne nakvynės namai, bet tėvas paliepė:
– Elkis gražiai, Airise. Ji tavo sesuo.
Airisė išlėkė iš kambario, o tėvas man liepė mokytis gražesnių manierų.
– Juk gyveni nebe tame klaikiame miestelyje ir esi ne Eva Logan, – tarė jis. – Tu Eva Akton. Sakysime, kad tu – mano dukterėčia.
Tik sulaukusi trylikos, supratau, kad motina negrįš.
Airisė neilgai mane ignoravo. Pradėjo man vadovauti. Kalbėdavo su manimi tarsi Klodetė Kolber, kuri filme Gyvenimo imitacija pasakė Luizai Byvers: „Mudvi atsidūrėme vienoje valtyje, Dilaila“, ir tapo aišku, kad ta baltaodė ponia net nenutuokia, apie ką šneka, o Luiza Byvers, aišku, tik atsiduso ir toliau kepė blynus.
Airisė padėjo man susigaudyti vidurinėje mokykloje. (Po dviejų savaičių mane į kampą užspeitė stamboka mergaitė įraudusiu veidu: „Kas tu tokia, ką?“ Airisė suėmė savo išpuoselėta rankute tai mergaitei už peties ir paaiškino: „Gase, čia mano pusseserė Eva Akton. Jos motina irgi mirė.“ O ta mergaitė – negali jos kaltinti – tarė: „Vajėzau, kas jūs abi, vampyrės? Nieko nesakau, tik nevaikščiokite pro mano namus.“)
Padėdavau Airisei ruoštis konkursams: iškalbos, retorikos, dramatinio skaitymo, deklamavimo, patriotinio rašinio, šokių. Airisė buvo žvaigždė. Mokykloje turėjo daug gerbėjų, tiesa, kai kurios mergaitės jos nemėgo, bet tas jai nerūpėjo. Apsimečiau, kad ir man nerūpi. Leisdavau laiką bibliotekoje ir mokiausi geriausiais pažymiais, o tikrasis mano darbas (kaip man atrodė) buvo padėti Airisei ruoštis konkursams.
Namuose viskas jau nebeatrodė taip gražiai kaip tą dieną, kai mane atvežė motina. Nebeliko šviežiai priskintų gėlių, viskas apsinešė dulkėmis. Mes su Airise tvarkydavome kambarius, turėjome valyti ir svetainę su virtuve, bet nevalėme. Niekas jų nevalė. Tėvas, atidaręs skardinę lašišų ar tunų, išversdavo mums į lėkštę ant salotos lapo. Kartais išvirdavo šešias dešreles su skardine pupų, o ant stalo pastatydavo stiklainį garstyčių.
Radau Šarlotės Akton beveik neliestą knygą Smagu ruošti maistą ir paklausiau tėvo, ar galiu ją naudoti. Tėvas užtikrino, kad jiedu su Airise valgys viską, ką aš teiksiuosi pagaminti. Pirmame puslapyje Irma Rombauer rašė, kad pirmiausia reikia atsistoti priešais viryklę. Prikimšau viščiuką petražolių su citrina ir porą valandų palaikiau orkaitėje. Viščiuką sušveitėme ir tėvas man padėkojo.
Per tryliktąjį savo gimtadienį kepiau blynelius, tėvas garsiai skaitė poemą Raitelis, o desertui valgėme ananasų tortą. Airisė susmaigstė žvakutes, jie abu padainavo.
Naujųjų metų išvakarėse tėvas išėjo linksmintis, o mes su Airise gėrėme džiną su apelsinų sultimis iš geriausių jos motinos puodelių, tapytų vyšnių žiedais.
– Kad mūsų draugystės vyriai niekada nesurūdytų, – paskelbė tostą Airisė. – Taip sakydavo Bridžita, mūsų tarnaitė. Kol dar tavęs nebuvo.
– Puikiai pasakyta, – tariau aš. Mudvi susikibome alkūnėmis ir springdamos gėrėme džiną.
Vieną vasario naktį atsibudau, nes Airisė trenkė man antausį. Sutinku, Airisė – ne tokia sesuo, apie kokią galėjau svajoti. (Nors niekada ir nesvajojau apie seserį. Svajojau apie tokį pudelį kaip pono Portmano, daug metų svajojau, kaip motina ieško manęs, pasisamdžiusi privatų detektyvą, ir verkdama pasirodo ant šitų namų slenksčio. Svajonėse niekada jos neįsileisdavau.) Bet Airisė niekada anksčiau nebuvo man trenkusi. Jos namuose gyvenau ilgiau nei metus, o ji niekada net kojos nekeldavo į mano kambarį. Kai Airisė panorėdavo su manimi pasikalbėti, atsistodavo koridoriuje ir parodydavo pirštu, aš klusniai nusekdavau paskui ją ir atsisėsdavau ant pinto kilimėlio prie jos lovos.
– Tu klastūnė! Vagišė, purvina kalė!
Jos žiedas su opalu, paveldėtas iš motinos, įsivėlė man į plaukus, tad negalėjome atsiskirti, tik abi verkėme. Ji ištempė mane iš lovos ir vilko grindimis, kol išlaisvino ranką. Išsvaidė viską, ką turėjau, nors turėjau nedaug, – daugiausia nuo jos atlikusių drabužių.
– O Dieve! Žinau, kad ne tu pavogei.
Uždususi atsigulė ant grindų šalia manęs.
Pasakė, kad tėvas pavogė šimtą dolerių, kuriuos ji slėpė po čiužiniu. Visus paėmė. Kartą anksčiau, dar prieš man pasirodant, jau yra taip nutikę, tuomet ji pakeitė slaptavietę, bet jis vėl rado. Rankoje Airisė laikė penkis dolerius, kuriuos tą vakarą laimėjo klube „Pulaski“, pasakiusi vieną geriausių savo kalbų tema „Kodėl Amerika tokia didi?“ Keikdamasi ji prisiekė neatiduoti jų Edgarui. Pasitrankė po kambarį, išmėtė knygas iš mano lentynėlės. Nuėjo į savo kambarį ir grįžo nešina didžiosiomis žirklėmis, kuriomis karpydavome jos motinos drabužius, kurdamos aprangą Airisės pasirodymams. Paėmusi mano knygą Mažosios moterys, iškarpė ją po lapą nuo skyriaus „Džo pyksta!“ beveik iki pat galo, kur Eimė išteka už Laurio, – man tokia pabaiga šiaip ar taip nepatiko.
– Už šituos pinigus keliausiu į Holivudo ir Vaino sankryžą[1], – pasakė. – Pirmiausia pasuksiu ten.
Gražiai sukrovė atgal visas mano knygas, batus ir drabužius. Sušukavo man plaukus. Sulankstė megztukus, anksčiau buvusius jos, – aš ir mano kambarys atrodėme gražesni nei buvę.
Stebėjausi, kiek daug pinigų Airisė uždirba konkursuose. Nustebau, kad jai pasirodė protingiau laikyti juos mano kambaryje. Galvojau, kad apskritai klysta kaltindama tėvą pavogus pinigus, bet ji neklydo. Airisė tiesiog elgėsi kaip visada. Nemanau, kad buvo pastabesnė ar pasižymėjo geresne intuicija nei aš. Aš viską pastebėdavau, bet niekada nežinodavau, kaip suprasti. Airisė matė tik tai, kas svarbu jai pačiai, bet stebėdavo viską itin dėmesingai, – lyg pilotas, besidairantis blyksinčių nusileidimo tako šviesų apačioje. Tik sutelkusi visą dėmesį galėjo išvengti katastrofos. Airisė sakė, kad primenu žmogų, kurio viduje groja pakvaišęs radijas, kuris kartais pasako tai, ką visai verta žinoti, o kartais šneka niekus, pavyzdžiui: „Misisipėje prastas derlius.“ Kiekvieną kartą, kai laimėdavo Valentino dienos ar Atminimo dienos konkursą, Airisė sulankstydavo pinigus ir įsidėdavo į liemenėlę. Tėvas neidavo miegoti, kol ji grįždavo, ir kaskart klausdavo, gal duotų jam pasaugoti laimėtus pinigus. Ji visada atsakydavo: „Ne, ačiū“ ir eidavo tiesiai į savo kambarį, kad jo atsikratytų. Tai darydavo itin mandagiai.
Kitą dieną po mokslo metų baigimo šventės (aš baigiau vienuoliktą klasę su pagyrimu už anglų literatūros ir socialinių mokslų pažymius, o Airisė baigė vidurinę mokyklą, ir visi jai plojo atsistoję, o tėvas abiem progom deklamavo Ganga Dyną), Airisė pasakė kalbą „Kritusieji“ apie karo veteranus. Sulaukė milžiniškų
XX a. pirmoje pusėje Holivudo bulvaro ir Vaino gatvės sankryžoje Los Andžele buvo sutelkta didžioji dalis JAV radijo ir kino verslo. (Red. past.).
