Mūsų kambarėlyje buvo dvi lovos, nedidelis šaldytuvas ir dviejų degiklių viryklė, o vonios kambarys – koridoriaus gale. Esu mačiusi ir blogiau, kaip, manau, ir tu, bet tuomet tas kambarys man buvo baisiausia, ką buvo tekę matyti. Žinojau, kad nusigavusios į Holivudą turėsime pavargti, bet įsivaizdavau, kad vargsime kaip filmuose: penkios merginos dviejuose kambariuose, visos suktukais garbiniuojasi plaukus, valosi veidus kremu „Pond“ ir kikena, kai koridoriuje suskamba telefonas, nes skambina kažkurios mylimasis. Telefono nebuvo ir apskritai visą laiką, kol ten gyvenome, nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus ponią Gruber. Kai apsigyvenome, kampe radau negyvą pelę, paspyriau ją po virykle, tikėdamasi, kad tu jos nepamatei.
Tie trys mėnesiai buvo sunkūs, bet tu nepasidavei ir nerodei silpnumo. Tvarkei kambarį ir ruošei vakarienes vos už kelis centus. Atsimeni, kaip išberdavau surinktus arbatpinigius ir dėliodavome juos į krūveles: po vieną, po penkis centus, po dešimt ir po ketvirtį dolerio. O kaip džiaugdavomės, radusios pusę dolerio! Vis dar atsimenu tą vakarą „Derbyje“. Dainavau „Tu mano saulė“ ir žinojau, kad dainuoju puikiai. Jaučiau tai. Tu pritarei, nors nepasitikėjai niekuo tarsi biblinis Tomas ir nenorėjai eiti vakarienės, kol nepasirašiau sutarties su „MGM“. O tada paskambino ponas Fridas, tu apsirengei mano senąją mėlyną suknelę, o aš nusipirkau naują ir tikrus aukštakulnius, ir mes nuėjome į „Tubby“ valgyti kepsnių. Šeši mėnesiai, penki filmai, trys vaidmenys su tekstu filmuose Einant pro šalį, Kažkas ypatinga, Vakaro romanas. (Atsimeni tuos žalius šilkinius naktinukus, kuriuos man atsiuntė Harpo? Tebeturiu juos.)
Kažkas yra pasakęs: „Dievas davė mums atmintį, kad gruodį galėtume džiaugtis rožėmis.“ Bet tas kažkas pamiršo pridurti: „…kad liepos mėnesį kankintų pūgos ir galėtume apsinuodyti maistu, neturėdami ko valgyti.“
Prašau, parašyk man.
2. Gal ir klystu, bet manau, kad esi nuostabi
Šiaurinė Vaino gatvė,
Holivudas
1942 m. sausio 4 d.
Mielas Tėti,
Čia viskas tikrai pasikeitė.
Tiek ir teparašiau. Pradėjau tuziną laiškų, bet suplėšiau juos ir, stebima šeimininkės, įmečiau į šiukšliadėžę kampe. Nežinau, kodėl apskritai rašiau. Nesitikėjau, kad tėvas išgelbės. Nemaniau, kad mane reikėtų gelbėti. Man atrodė, jeigu motina gali tave atvežti ir numesti lyg maišą purvinų skalbinių, o tėvas nesigėdija vogti iš tavęs (ar iš tavo sesers), tai visai pasisekė, kad sesuo atsivežė į Holivudą, skalbia tavo apatinius kartu su savaisiais ir dalijasi sumuštiniais. Ponia Gruber, mūsų šeimininkė ir visų galų meistrė, puikiai mane prižiūrėdavo, kol Airisė dirbdavo. Ponia Gruber smerkė Holivudo veidmainystes ir apgavystes, bet iš savo patirties žinojo, kad kartais taip elgtis būtina, kad išgyventum. Ji man sakydavo:
– Tavo sesuo nesileidžia traiškoma gyvenimo, todėl turime ją gerbti.
Pačios ponios Gruber butas buvo pilnas lipnios juostos, veržliarakčių, latakų ir vielos ritinių. Šeimininkauti jai nelabai sekėsi. Man ji atrodė nebloga virėja, nes mokėjo iškepti sumuštinį su kiaušiniu ir sūriu, juos mudvi ir valgydavome kiekvieną die- ną. Ponia Gruber klausė manęs apie mokyklą, tad pasakiau teisybę, kad mėgstu knygas, bet nekenčiu vaikų, ir ji mane supra- to. Pasakė, kad moka keturias kalbas, o mokyklą metė po šešių klasių.
– Ten, kur aš užaugau, užtenka šešių klasių. Jei skaitai Turgenevą, jau esi išsilavinusi.
Poniai Gruber prezidentas Ruzveltas patiko ne mažiau nei mums su tėvu. Ji visą laiką nerimavo, kad kas nors jo nenužudytų, kol vieną šiltą gruodžio dieną japoškės subombardavo mus Perl Harbore, o prezidentas Ruzveltas paskelbė karą, ir ta nelemta data tapo istorinė. Sėdėjome su ponia Gruber nejudėdamos, o kai viskas baigėsi, apsiverkėme ir jos enciklopedijoje susiradome straipsnį apie Japoniją. Kai perskaitėme, ponia Gruber tarė:
– Reikia džiaugtis.
Ponia Gruber sakė, kad dabar niekas nebeužpuls prezidento, nes jis mums reikalingas. Sakė, kad prisimena, kaip respublikonai lygino prezidentą Ruzveltą su Hitleriu, Stalinu ir Musoliniu. Sutikusi praeivį, segintį segtuką su užrašu NEKENČIU ELEONOROS, ji norėdavo spjauti tam žmogui arba jį užmušti. Kai buvo jauna ir dar neseniai atvykusi į JAV, ponia Gruber vos neverkdavo iš pykčio ir nevilties, kad negali žudyti tų, kuriuos norėtų. Kartais, pasakojo ji, vyrai, kuriuos dažniausiai ir norėdavo užmušti, neteisingai supratę, mėgindavo ją guosti.
– Ką gi, bent jau nebematysime tų bjaurių segtukų, – apibendrino ji. – Bet vis tiek gaila, nes kas dabar bus japonams čia ir savo šalyje?
Pasak jos, prezidento Ruzvelto lengvai neapmulkinsi.
Antrą valandą ponia Gruber atsigulė popietės miego. Atsegiau jai korsetą ir uždariau miegamojo duris. Skaičiau Pirmąją meilę, truputį pritildžiau radiją ir klausiausi „Fiberio Makdži ir Molės“, o paskui žiūrinėjau senas ponios Gruber nuotraukas ir laiškus, rašytus daugiausia nežinoma kalba. Vienoje nuotraukoje ji stovi šalia žemo, plataus vyriškio Gruberio nosimi, abu pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis ir kelnėmis.
– Ai, – atsiduso nubudusi, – ruošėmės į Ameriką.
Airisė pasirašė kontraktą. Dainavo ir demonstravo savo sugebėjimus ir kojas visuose Holivudo talentų konkursuose, o bandomasis filmavimas, kaip ji sakė, pasisekė stulbinamai, todėl tapo „MGM“ artiste. Žadėjo, kad dar mėnesiui nesibaigus gaus vaidmenį su tekstu, o tada galėsime kraustytis. Priverčiau Airisę nusileisti laiptais pas ponią Gruber ir papasakoti apie kontraktą ir gerėjantį gyvenimą, kad galėtume atšvęsti ir išgerti ponios Gruber mėtų likerio, nes žinojau, kad tai neišvengiama. Ponia Gruber padavė mums po likerio taurę paauksuotais koteliais ir atsiduso.
– Man atrodo, nesidžiaugiate dėl mūsų, – pasakiau.
Airisė išgėrė taurę ir ėmė apžiūrinėti savo nagus. Visada mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Be to, mačiau, kad jai jau įkyrėjo „Holivudo Plaza“. Ponia Gruber buvo nuostabi, nesvarbu, kad apsileidusi ir niurgzli užsienietė, bet mes ketinome kraustytis į dailų vieno miegamojo butą Firenzės Soduose Saulėlydžio bulvare, be to, antrą filmavimo dieną Grir Garson pasakė Airisei: „Sveika, brangioji.“ Režisierius pastatė Airisę šaligatviu einančių merginų būrio priešakyje. Airisė šiek tiek stumtelėjo skrybėlę į priekį ir pasikėlė apykaklę, o drabužių dizainerė vėliau pagyrė: „Gera mintis.“ Airisei ponia Gruber buvo tarsi vakarykštis sumuštinis su kiaušiniu.
Ponia Gruber pasakė, kad džiaugsmo ji nesivaiko, nes, kai pamatysime tiek pasaulio, kiek ji, suprasime, kad už arklio mėšlo krūvos laukia ne laimėtas ponis, o dar krūva arklio mėšlo. Airisė nusišypsojo ir atsistojo. Pasitaisė pėdkelnes ir apkabino ponią Gruber.
– Ačiū, kad buvote tokia gera Evai, – tarė ji.
Kai išsikraustėme iš ponios Gruber, nebeturėjau su kuo kalbėtis. Kūriau perskaitytų knygų tęsinius: Deividas Koperfildas gyveno su žmona ir trimis vaikais pajūryje, o Džeinė Eir su ponu Ročesteriu įkūrė modernią aklųjų mokyklą-internatą.
Vis dar tęsėsi žiema, bet Los Andžele dienos atrodė ilgesnės nei namuose. Airisė nesirodydavo dvylika
