tavo veidą, brangioji, – tarė jai viena parduotuvės „Ralphs“ darbuotoja.
Airisę iš veido pažinojo visi, kas skaitė laikraščius ir kino žurnalus.
– Aš lyg kokia maro nešiotoja, – tarė Airisė. – Ar vidurių šiltinės.
Atsakiau:
– Juk žmonių nežudai.
Kitą rytą nuėjau pas ponią Gruber pasiteirauti, gal dar išnuomojamas mūsų senasis kambarys, ir ponia Gruber paklausė kodėl, o aš trumpai papasakojau, ką pati supratau. Ponia Gruber palingavo galva:
– Kokia kalė ta Roza Sojer. Azoy gait es – va, kaip viskas vyksta.
Tiek kartų buvau girdėjusi taip ją sakant, kad jau pati pradėjau taip sakyti. Ponia Gruber mudviems įpylė mėtinio likerio į taures paauksuotais koteliais ir tarė:
– Aišku, mergaitės, galite nuomotis tą kambarį už tą pačią kainą.
Pasakė, jeigu reikės, ji ką nors išmes laukan, ir mes susidaužėme taurėmis. Ponia Gruber tarė:
– Grožis ir šlovė. Patikėk manim: alle ziben glicken. Tai reiškia – anokia iš to nauda, ketzele. Verčiau nemesk rimtų knygų ir akinukų.
Dėl tos situacijos niekur nenorėjau eiti. Nėjau į parką. Nei į Firenzės Sodų kiemą. Airisė neprašė, kad likčiau su ja. Nieko manęs neprašė. Darė savo pratimus, tvarkėsi plaukus ir skalbė kriauklėje mūsų rūbus. Pradėjo pakuoti daiktus ir pasakė, kad po savaitės kraustysimės.
– Bet geriau niekam nesakyk, – tarė ji.
– O kam aš pasakysiu, – atsiliepiau.
Airisė kas rytą lavino savo vokalą. Tylėdama lygino visas mūsų palaidines ir sijonus ir apskritai elgėsi, lyg gyventų viena, bet aš ją supratau. Supratau viską ir stengiausi apsimesti, kad net nepastebėjau, ir tikėjausi, kad Airisė negalvoja manęs palikti, nes aš jos vietoje pagalvočiau. Nebūčiau likusi ten, kur visiems ant manęs nusišikt, ir nenorėčiau, kad mane sekiotų keturiolikmetė mergaitė, atrodanti kaip dvylikos metų ir visiškai nieko nesugebanti, tik ruošti maistą iš pusgaminių, nerimauti ir skaityti. Sėdėjau fotelyje prie lango ir skaičiau iš bibliotekos pavogtą Doriano Grėjaus portretą ir senus Photoplay numerius, kuriuos radau bute, kai atsikraustėme. Perskaičiusi žurnalus, radau Bibliją. Praleidau nuobodžias vietas, kas iš ko gimė, taip pat ir šlykštesnes, bet man patiko Naujasis Testamentas, pilnas žalių kalvų, mėlyno dangaus, atlaidumo, palyginimų ir metaforų. Senajame Testamente metaforų nebuvo: krūmai iš tikro liepsnojo, sienos griuvo, jūros prasiskirdavo, o kai darosi tokie dalykai, bet koks racionaliai mąstantis žmogus lįstų slėptis už priedangos. Senajame Testamente Dievas ganė žmones. Gelbėjo nuo priešų, niekšų, bado ir mirties. Jis galinga ranka išvedė juos iš Egipto, viliodamas sausainių maišeliu, – štai ką turiu omenyje.
Liepsnojantis Dievo angelas, o gal kažkas kitas, paspaudė durų skambutį, Airisei kraunant daiktus, o mums su Francisku plaunant indus. Prieš tai vakarienei mums visiems išviriau dešrelių. Ketinome žaisti kortomis, kai baigsiu šluostyti visas lėkštes, o po to Franciskas tikriausiai ruošėsi pakišti Airisei po pagalve dešimt dolerių, kad galėtume kraustytis pas ponią Gruber. Skambutis suskambo tris kartus. Sustingome. Stengėmės vengti Firenzės Sodų vadovo. Galėjome arba sumokėti jam už praeitą mėnesį, arba sumokėti poniai Gruber už kitą mėnesį ir truputį pasilikti sau. Ponia Gruber ir „Holivudo Plaza“ buvo mūsų ateitis. Franciskas pažvelgė į Airisę.
– Gal ten Roza, – tarė Airisė, o aš užstojau kelią ir nuskubėjau prie durų pirma.
Ten juk vis tiek ne Roza, o aš nenorėjau, kad sesuo nors sekundę galvotų, kad tai gali būti Roza Sojer, – jos vardu paslapčia sau vadinau tikrąjį pasaulio blogį. Palyginti su Roza Sojer, mano motina atrodė nuostabi.
– O, mažoji Eve, – pasisveikino tėvas.
Vienu pirštu jis maskatavo baltą kepyklos dėžutę, aprištą raudona virvele, pažastyje spaudė saulėgrąžų puokštę, o kitoje rankoje laikė lagaminą.
– Jėzau, kokios baisios gėlės, – tarė Airisė.
Franciskas sulankstė indų šluostę ir priėjo prie durų. Padėjo ranką man ant peties. Tėvas atrodė elegantiškas ir išvargęs, o aš pagalvojau, kad, jeigu Franciskui nepavyks jo primušti, nors tikriausiai sugebėtų, mes su Airise galėtume padėti.
Airisė atsisėdo ant sofos. Franciskas nepatraukė rankos man nuo peties. Atsipeikėjusi tariau:
– Mano tėvas Edgaras Aktonas, mūsų mielas draugas Franciskas Diegas, – ir pasijutau labai savimi patenkinta.
Jie nužvelgė vienas kitą. Niekas nieko nereikalavo. Niekas neprašė pinigų. Niekas nepasiūlė Edgarui nei puodelio arbatos, nei šiaip atsigerti, nei vakarykščių keptų pupų. Niekas nepakvietė jo užeiti ir niekas neliepė jam nešdintis.
Tėvas kišeniniu peiliuku perpjovė virvelę ir tylėdamas visiems atkišo sausainių dėžutę. Aš suvalgiau šešis, Airisė – du. Franciskas ranka pasiglostė pilvą ir atsisakė. Tėvas suvalgė likusius sausainius. Dešimtą valandą išsitiesiau ant sofos šalia tėvo. Jis pasislinko, palikdamas man vietos, ir padėjo ranką ant peties. Airisė užvertė žurnalą ir atsistojo.
– Pavargau. Einu į lovą.
Ji ištraukė iš lagamino vieną užklotą, uždengė juo mane ir nuėjo į savo kambarį.
Tėvas tarė:
– Nuostabi savitvarda.
Franciskas paantrino:
– Neprilygstama.
Anksti ryte radau juos abu sugriuvusius ant grindų, pasikišusius po galvomis sofos pagalvėles. Šalia kavos stalelio stovėjo tuščias butelis škotiško viskio. Atsisėdau ant sofos ir žiūrėjau, kaip jie abu miega, o kai apsiverkiau, atsistojau ir nuėjau pas Airisę į lovą.
– Nuobodu čia nebūna, – tarė ji.
Ryte nuėjome į užkandinę pusryčių. Vyrai ėjo pirmi. Tėvas užsisakė kiaušinių su skrebučiu ir paskelbė sumokėsiąs už pusryčius. Sakė, kad labai labai didžiuojasi Airise, nes ne kiekviena mergina sugebėtų pasiekti tiek, kiek ji. Airisė tarė:
– Nesivargink. Pavėlavai.
Tėvas pasakė apgailestaująs, kad nepasirodė anksčiau, bet reikėjo susitvarkyti reikalus Ohajuje, o sesuo tarė:
– Mes neturime pinigų. Nė skatiko.
Franciskas patikino, kad Airisė nemeluoja. Pridūrė, kad niekas, bent iš tolo susijęs su kino verslu, – nei restoranas, nei drabužių parduotuvė, nei grožio salonas, nesiruošia samdyti Airisės po to, kas įvyko. Tėvas paklausė:
– O kas atsitiko?
Mes su Francisku sužiurome į Airisę, nes neturėjome teisės kalbėti už ją.
– Mane
