kurį Rozalė jam numezgė prieš dvidešimt penkerius metus. Kiekvieną žiemą jį dėvėdavo. Rozalė jau nebemezga. Tikrai gaila, nes buvo puiki, įgudusi mezgėja. Vaikams ir vaikaičiams primegzdavo megztinukų, pirštinių, kepuryčių – visada labai gražių.
Buvo laikai… Haris stabtelėjo ir nusišypso jo užsidėjęs skrybėlę. Buvo laikai… Pastaruoju metu ši frazė vis dažniau ateina jam į galvą. Kiek padelsęs jis įkišo rankas į storo vilnonio palto rankoves. Ant pečių pajuto drabužio svorį – atrodė sunkesnis nei iš pat ryto, kai juo rengėsi.
Mandagiai palinkėjęs seselei Retčed linksmų Kalėdų Haris susiruošė eiti.
Pasirėmęs lazda jis atvėrė duris ir stengdamasis apsiprasti su šalčiu nuėjo tą trumpą atstumą iki savo automobilio. Kaip ir gydytojas, jo dukterys norėjo, kad jis nebevairuotų ir neišeitų iš namų pats vienas. Jos teisios. Reikės pasikalbėti su jomis, ar nevertėtų parduoti automobilio – galbūt šįvakar joms paskambins. O kol kas vairuos labai labai atsargiai.
Dangus buvo tamsus, tirštai debesuotas, šaltis smelkė kiaurai. Atsisėdęs prie vairo Haris užvedė variklį. Įjungė priekinio stiklo šildytuvą ir smogė šalto oro banga. Jis sudrebėjo – dabar beveik visada buvo šalta. Pasak gydytojo, jeigu nuolat šąli, vadinasi, sutrikusi kraujotaka. Kitaip sakant, Hario širdis nebepajėgia tinkamai varinėti kraujo, o tai – tik dar vienas simptomas.
Uždėjęs rankas ant vairo Haris laukė, kada atitirps priekinis stiklas.
Gali mirti bet kurią akimirką.
Apie tai pagalvojęs staiga suvokė ir kitą dalyką. Jis privalo kuo greičiau įkalbėti Rozalę persikelti į globos namus. Tačiau jo žmona visada buvo užsispyrusi ir Haris suprato, kad jam reikės pagalbos.
Jis nulenkė galvą ir užsimerkė. Dabar tikėjo karščiau nei bet kada, nors nebuvo itin stropus bažnyčios lankytojas ir Šventojo Rašto skaitytojas. Tačiau jei nueidavo į sekmadienio pamaldas, parsinešdavo iš jų kažką tokio, ką galėjo panaudoti gyvenime: jausmą, kad Dievas jam palankus, ir norą būti teisiam ir doram. Biblija buvo pilna išminties. Ir perkūniškai gerų pasakojimų. Rozalė paprastai eidavo į pamaldas. Bažnyčia buvo vos už kelių kvartalų ir Hario žmona ten išsirengdavo kiekvieną sekmadienio rytą. Nuveždavo kaimynas arba kuri nors iš dukterų, jei tą savaitgalį pas juos viešėdavo.
Kitas dalykas, kad Haris neįprato reguliariai melstis. Dėl to dažnai apgailestaudavo, nes tikėjo, jog Dievas išklausytų jo maldas. Tik nenorėjo varginti Visagalio savo menkais rūpesčiais. Juk Dievui teko susidurti su svarbesniais dalykais – visuotiniu klimato atšilimu, Artimųjų Rytų problemomis. Hariui atrodė, kad Viešpats neturi laiko galvoti apie kažkokį seną žmogų. Apie senioką, kuris jaudinasi, kaip jam mirus gyvens žmona… Vis dėlto Haris nežinojo, į ką dar galėtų kreiptis.
Automobilis tapo jo bažnyčia. Nulenkęs galvą ir užmerkęs akis jis sukuždėjo:
– Ką gi, Viešpatie, man nedaug liko laiko. Noriu, kad žinotum, jog aš susitaikiau su tokia savo dalia. Suprantu, Tu Žemėje turi daug didesnių problemų nei manoji ir rimtesnių darbų, negu klausytis senio šnektos. Bet vis tiek viliuosi, kad neužsirūstinsi, jei paprašysiu pagalbos. Tai dėl Rozalės, Viešpatie. Jai būtų per sunku vienai tvarkytis namuose. Kai aš nebeprižiūrėsiu, ji, ko gero, sudegins namus, nes pamirš išjungti viryklę, arba užtvindys visą pastatą – nesusigaudys, kad vonios čiaupai atsukti. Žinau, Tu ją myli dar labiau negu aš, ir tai mane guodžia. Parodyk man, kaip ją įkalbėti, kad keltųsi į naujutėlį globos kompleksą. Vis dėlto leisk Tave įspėti, Viešpatie: mano Rozalė kartais būna labai užsispyrusi. Kita vertus, tikriausiai Tu ir pats tai pastebėjai.
– Viešpatie, kai aš iškeliausiu iš šio pasaulio, Tu turėsi už mane ja pasirūpinti. – Jis nutilo ir pagalvojo, kad atima iš Dievo per daug laiko, todėl tik pridūrė: – Amen.
Haris pakėlė akis. Lygus debesų sluoksnis praplyšo, saulės spinduliai nutvieskė sniegą ir jis ėmė žybčioti. Senolis ilgokai žiūrėjo į žėrintį sniegą ir debesų properšą. Pasijuto ramus. Nuo dabar jo rūpestis – Dievo rankose.
2
Hario malda kilo aukštyn – vis aukščiau ir aukščiau, per apsnigtas visžalių medžių šakas. Jo prašymas Dievui, nešamas šiltų meilės vėjų, praslydo pro storus baltus debesis. Ir nusileido ant arkangelo Gabrieliaus darbo stalo.
– Haris Aldervudas, – sumurmėjo Gabrielius, vartydamas didžiulę storą knygą, kurioje buvo surašytos maldos ir žinios apie tikinčiųjų gyvenimą. – Ak taip, Haris. – Gabrielius prisiminė tą senyvą žmogų. Haris melsdavosi retokai. Regis, buvo įsitikinęs, kad netinka sukti Dievui galvos smulkiais rūpesčiais. Tas senas žmogus nežinojo, kaip Dievui patinka kalbėtis su savo vaikais, kaip Jis ilgisi pašnekesių su jais.
Dievas Gabrieliaus nuomonę gerbė ir lygiai taip kaip jis mylėjo žmones. O Gabrielius jautė švelniausius jausmus tam žmogui, kuriam kelionė iš gyvenimo į mirtį buvo visai arti. Daugeliu atvejų, kai mirtis jau neišvengiama, plonutė uždanga tarp Dangaus ir Žemės tampa dar plonesnė. Haris susitaikė su savo lemtimi ir buvo pasirengęs mirti, tačiau kabinosi į gyvenimą bijodamas palikti artimuosius, ypač savo žmoną Rozalę.
Hariui liko nedaug laiko, kur kas mažiau, negu senukas manė, todėl reikėjo kuo skubiau išpildyti jo prašymą. Deja, iki Kalėdų vos aštuonios dienos, o Gabrielius buvo verste užverstas maldomis.
Dabar, beveik tuo pačiu metu, atplaukė dar du prašymai, abu iš nedidelio Levenvorto miestelio Vašingtono valstijoje. Antrąjį prašymą atsiuntė Karteris Džeksonas – mažas berniukas, kuris manė, kad Dievu galima pasitikėti labiau negu Kalėdų Seneliu.
Karterio prašymą išpildyti bus nė kiek ne lengviau negu Hario Aldervudo. O prieškalėdžiu patenkinti tokius prašymus dar sunkiau. Danguje visi užsiėmę, baisiai užsiėmę. Reikia nudirbti daugybę darbų, atsiliepti į maldas, paskirstyti angelus.
Gabrielius peržiūrėjo Maldų ambasadorių sąrašą ir pamatė, kad trys jo mylimiausi angelai neužimti. Širlė, Gudnesė ir Mersė jam buvo prie širdies, tačiau pasiųstos į Žemę jos kartais pridaro rūpesčių.
Nemažai rūpesčių.
Pavyzdžiui, Mersė pernelyg gilinasi į žemiškuosius reikalus. Gabrielius sukikeno ir šiek tiek susierzinęs papurtė galvą. Nors jam ir labai stigo pasiuntinių, bijojo vėl išleisti į Žemę tą trijulę. Jeigu Mersei pasitaikys proga atsidurti prie keltuvo ar eskalatoriaus, būtinai atsitiks kokia nors bėda.
Gabrielius neatsiminė nė vieno atvejo, kad pasiuntęs ją išpildyti tikinčiųjų prašymų paskui dėl to nebūtų gailėjęsis. Na, gailėtis gal ir per stiprus žodis. Mersei puikiai sekdavosi paskutinę minutę išsisukti iš keblios padėties ir Gabrieliui teko pripažinti, kad jos žygiai jį dažnai prajuokindavo. Tačiau Mersė su Hariu Aldervudu…
– Vargšas Haris, – sukuždėjo Gabrielius.
– Haris, – jam už nugaros pakartojo Mersė.
Ji buvo įpratusi nederamai ir nepastebimai prisėlinti. Gabrielius kone atšoko iš netikėtumo. Šiaip taip susivaldęs jis atsisuko į Maldų ambasadorę. Ji atrodė tikras nekaltumo įsikūnijimas – viltingai žvelgė į jį išpūtusi akis.
– Ar teisingai išgirdau, kad
