style="font-size:15px;"> Mersė jį nutraukė pakėlusi ranką:
– Jeigu ketinate vėl priminti tą nelaimingą įvykį su lėktuvnešiu, tai drįstu pasakyti, kad tada aš atlikau atgailą.
– Tiesą sakant, – krenkštelėjęs ištarė Gabrielius, – aš galvojau apie kitą atvejį: kai nukreipei kitu maršrutu 747-ąjį.
– Aaa.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Mersės skruostai paraudo. Gabrieliui tai buvo paskutinis lašas.
– Nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti, – susimąstęs ištarė jis. Tačiau neužimtų Maldos ambasadorių buvo likę visai nedaug…
– Aš labai labai prašau suteikti man dar vieną progą, – sudėjusi rankas ėmė maldauti Mersė.
Nors dėl jos amžinai būdavo rūpesčių, teko pripažinti: Mersė iš tikrųjų mokėjo pasiekti, kad maldos būtų išklausytos. Žmonės dažniausiai nesupranta, jog jie ir patys turi stengtis, tada jų norai išsipildo. Dievui patinka, kai Jo vaikai melsdamiesi Juo pasitiki, tačiau Visagalis Tėvas palankiai priima ir žmonių pastangas.
– Hario prašymas atkeliavo visai neseniai, – dvejodamas paaiškino Gabrielius. – Jis žino, kad jam nedaug beliko gyventi.
– Argi Haris nesupranta, jog patekęs į Dangų gaus naują kūną? – paklausė Mersė nustebusi. Kodėl senukas taip nenori skirtis su gyvenimu? – Juk čia daug geriau negu tenai.
– Jis supranta, – atsakė Gabrielius. Galbūt bus geriausia Mersei parodyti Harį ir Rozalę. – Eikš, susipažink su Hariu, – pakvietė jis ir plačiu rankos mostu nubraukė uždangą, nusidriekusią tarp Dangaus ir Žemės. Ir po akimirkos jie jau galėjo pažvelgti į Levenvorto miestelį.
– Hari, čia tu?! – šūktelėjo Rozalė, kai jis įėjo į namus ir uždarė duris, kad jų nepasiektų žvarbus gruodžio oras.
– Taip, aš, – sunkiai atsiliepė Haris. Trūko oro, o galvoje sukosi vien mintys apie daktaro Snelgrovo žodžius. Jis suprato, kad Rozalė nesugebės gyventi be jo, bet suprato ir tai, jog reikia pasikliauti Dievu: Jis tikrai išklausys jo maldą.
– Paruošiau priešpiečius, – pasakė Rozalė, kai jis įėjo į virtuvę.
Haris neturėjo apetito, bet negalėjo nuvilti Rozalės, jeigu ji stengėsi paruošti jiems valgio. Šiuo metu Rozalė jau beveik nebeprisiminė savo mėgstamiausių patiekalų receptų. Kone visada jie pietums valgydavo konservuotos sriubos. Be abejo, priešpiečiams bus patiekta tas pats.
Hario maistas nebedomino. Valgė tik dėl to, kad reikia, bet visai nejuto maisto skonio.
Įėjęs į virtuvę jis įsitikino atspėjęs teisingai. Rozalė buvo pašildžiusi konservuotos sriubos. Ant stalo garavo dvi gilios lėkštės su ryškiai raudona pomidorų sriuba. O ant viryklės mažame prikaistuvyje pašėlusiai kunkuliavo sriubos likučiai. Kai Rozalė nusisuko paimti stalo įrankių, Haris ištiesė ranką ir išjungė viryklę.
Paskui jis atsisėdo kartu su žmona prie apvalaus ąžuolinio stalo, stovinčio nedidelėje nišoje. Jie nulenkė galvas ir Haris negarsiai sukalbėjo padėkos maldą. Kai jis baigė, Rozalė švelniai nusišypsojo. Akys švytėjo nuoširdžia meile.
– Kaip praėjo vizitas pas gydytoją, mielasis?
Nenorėdamas jos nuliūdinti Haris paprasčiausiai linktelėjo.
– Sveikata tokia, kokios ir gali tikėtis mano amžiaus žmogus.
Rozalė pažvelgė į jį susirūpinusi. Lyg ir norėjo kažko paklausti, bet nutylėjo. Juk jis pasakė tai, ką ji norėjo išgirsti.
– Ar sriuba skani? – paklausė.
– Puiki. – Nežinodamas, kaip pereiti prie pokalbio apie persikraustymą, Haris nurijo tris šaukštus sriubos ir sustojo. Jis ne kartą bandė apie tai pasišnekėti. Ir ne du. Dabar jis tvarkingai padėjo šaukštą ant padėklo.
– Kaip laikosi tas malonus daktaras Snelgrovas? – paklausė Rozalė, netvirta ranka keldama šaukštą prie burnos. Paskui paėmė iš dėžutės trapučių ir po vieną sutrupino į savo lėkštę.
– Man jis patinka.
– Ir man. Ar ką nors išrašė?
Haris papurtė galvą. Dabar jau taip susiklostė, jog kas antrą dieną juos aplankanti slaugytoja turėdavo surašyti vaistų vartojimo grafiką, kad jis nieko neužmirštų išgerti.
– Tau viskas gerai, ar ne? – paklausė žmona.
Haris pamatė, kaip iš baimės įsitempė jos veidas.
– Žinoma. Viskas gerai… tik turiu kaip reikiant ilsėtis.
Ji tučtuojau nurimo.
– Tai puiku. Nežinau, ką aš be tavęs daryčiau.
Nė Haris to nežinojo. Jis atsiduso. Gal reikėtų pasinaudoti proga ir prašnekti apie globos namus – dar kartą.
– Pamaniau, kad man jau per sunku prižiūrėti namus. – Haris jautė – jeigu apie persikraustymą į globos namus jis kalbės kaip apie jam reikalingą dalyką, bus lengviau ją įkalbėti.
Rozalė nieko neatsakė į užuominą. Nors jos veidas metams bėgant susiraukšlėjo, Haris ją regėjo tokią kaip anuomet, prieš šešiasdešimt šešerius metus, kai pirmą kartą išvydo. Ji dirbo priešpiečių bariuke Sietle. Haris ten atvažiavo iš Jakimos į kursus, nes neseniai buvo gavęs pasiūlymą įsidarbinti draudimo kompanijoje, kurioje paskui dirbo daugiau kaip keturiasdešimt metų.
Tada jis pirmą kartą atsidūrė dideliame mieste, kur užgriuvo nepaliaujamas judėjimas ir triukšmas. Draugas pasiūlė užsukti į priešpiečių bariuką ko nors užkąsti. Vos žvilgtelėjus į Rozalę Harį užplūdo dar nepatirtas jausmas. Iki tol jis šaipydavosi išgirdęs apie meilę iš pirmo žvilgsnio, o po to įvykio – niekada. Vienas žvilgsnis – ir jis iki ausų įsimylėjo savo žaviąją Rozalę.
– Hari.
Jis tankiai sumirksėjo – pats nustebo, kad galėjo taip giliai panirti į prisiminimus.
– Baigei valgyti? – paklausė ji.
– Taip, – sumurmėjo Haris. – Nebuvau išalkęs.
Jis pastebėjo, kad ir Rozalė valgė visiškai nedaug.
– Aš vėliau tau ko nors paruošiu, – pasiūlė Rozalė.
– Būtų gerai. – Haris dar kiek pasėdėjo prie stalo. – Daktaras Snelgrovas nori, kad naudočiausi vaikštyne.
Rozalė suspaudė lūpas.
– Juk ir aš tą patį sakiau. Jeigu vėl pargriūsi, aš nepajėgsiu tau padėti, mielasis.
Tai buvo nemenkas rūpestis. Prieš savaitę Haris pargriuvo
