šviesybe, – atkirto Pija. – Neprisimenu, kad būtum minėjęs savo titulą tada, kai susipažinome.
Taiklus smūgis, bet Džeimsas stengėsi atsilaikyti.
– Tada dar nebuvau hercogo titulo paveldėtojas.
– Bet nebuvai ir tiesiog ponas Džeimsas Fildingas! – atkirto ji.
Negalėjo ginčytis, todėl protingai patylėjo.
– Taip ir maniau! – įkando Pija.
Velnias.
– Mano vardas yra Džeimsas Fildingas Karsdeilas. Esu devintasis Hokšyro hercogas. Anksčiau mane vadino lordu Džeimsu Fildingu Karsdeilu arba paprasčiausiai… – jo lūpos ironiškai persikreipė. – Jūsų šviesybe, bet man labiau patinka paprastai.
Tiesa ta, kad būdamas plevėsa jis prisidengdamas vadindavosi tiesiog ponu Džeimsu Fildingu. Taip atsikratydavo įkyrių aukso ieškotojų ir pinklių spendėjų, kol kai kas – tai yra Pija – liko įskaudinta dėl apgaulės ir netikėto dingimo. Jis net nebuvo hercogo vardo paveldėtojas, kol tragiškai žuvo vyresnėlis brolis Viljamas. Hokas pilve ėmė jausti minčių sukeltą šleikštulį. Jis buvo ar bent jau manė esąs tiesiog lordas Džeimsas Karsdeilas. Kad jį kur velnias, bastūnas, išvengęs kulkų – tai yra hercogo titulo įsipareigojimų.
Prireikė trejų metų, kad suvoktų atsakomybę, suprastų, koks nerūpestingas ir apsileidęs buvo anksčiau, ir kiek vargo galėjo pridaryti. Ypač Pijai. Bet ji neteisi manydama, kad jis vengė jos. Džeimsas džiaugėsi vėl ją sutikęs, džiaugėsi, kad turi galimybę pasitaisyti.
Pija susiraukė.
– Nori pasakyti, tavo elgesį galima pateisinti, nes nepamelavai savo vardo?
Hokas atsiduso.
– Ne. Nors ir pavėluotai, bet norėčiau išsiaiškinti tai, ką vertėtų.
– Manau, kad nėra reikalo, – pareiškė ji. – Iš tikrųjų jau buvau pamiršusi tave, kol susitikome akis į akį ir teko prisiminti, kad pabėgai.
Juodu atkreipė smalsius virtuvės darbuotojų žvilgsnius: keli užsiėmę padavėjai ėmė spoksoti į naujausio vestuvių spektaklio veikėjus.
– Pija, galime pasikalbėti kur nors kitur? – Hokas reikšmingai apsižvalgė. – Mes tik dar labiau aštriname šiandienos įvykius, nedaug trūksta iki melodramos.
– Klausyk, – atkirto ji, – esu dalyvavusi ne vienose vestuvėse ir melodrama čia tikrai nekvepia. Taip nutinka tada, kai nuotaka nualpsta prie altoriaus arba jaunikis vienas išskrenda medaus mėnesiui. Bet kai vedybų planuotoja susiduria su neišauklėtu vienos nakties meilužiu – toli gražu iki melodramos!
Hokas nieko neatsakė. Labiau jaudinosi dėl jos, nei dėl savęs. O ji tikriausiai teisi. Kas dar laukia šiandien? Savaime suprantama, kad Pija suirzusi. Žlugusios vestuvės jai kėlė daugiau rūpesčių, nei norėjo pripažinti, o čia dar jis išdygo.
Pija sukryžiavo rankas ir treptelėjo koja.
– Ar rytais bėgi nuo visų moterų?
Ne, tik nuo vienos, tos, kuri pasirodė esanti nekalta – nuo jos. Jis susižavėjo širdelės formos veidu, smulkiu dailiu kūnu, o kitą rytą suprato, kad pernelyg giliai įklimpo.
Hokas nesididžiavo tokiu elgesiu. Bet ankstesnysis Fildingas, regis, seniai dingo.
Bet net ir dabar jam baisiai norisi prieiti arčiau… paliesti ją…
Numojo šalin šią mintį. Rūsčiai prisiminė savo naująjį kelią, kurį pradėjo eiti tapęs hercogu, ir tai, kad naujasis gyvenimas neleidžia susidėti su Pija. Šįkart jis tenori atsiprašyti dėl to, kaip pasielgė ir dėl dovanos, kurią atėmė iš jos net nepagalvodamas… nes ji nesivargino ir neperspėjo iš anksto.
Hokas pasilenkė prie Pijos.
– Nori pasikalbėti apie paslaptis? – paklausė žemu balsu. – Kada ketinai man pranešti apie savo nekaltybę?
Pijos krūtinė sudrebėjo iš pykčio. Hokas pamanė, kad susiklosčius kitokioms aplinkybėms būtų pasimėgavęs.
– Vadinasi, aš kalta dėl tavo dingimo? – paklausė Pija.
Jis kilstelėjo antakį.
– Ne, bet pripažink, mudu tą naktį buvome per daug įsiaudrinę.
Karštis nudažė jos skruostus.
– Aš buvau ta, kuria prisistačiau!
– Hmm, – tarstelėjo jis ir įdėmiai ėmė apžiūrinėti tūžmingą jos veidą. – Kiek prisimenu, sakei, kad niekada nesimylėjai be apsaugos. Tai kas iš mūsų melavo?
Palydėjęs ją namo į mažą vieno kambario butą Aukštutinio Manhatano Istsaide, padarė tai, kas būtina prieš suartėjimą. Tenorėjo įrodyti, kad yra doras, o ji… sugundė ir jis netyčia atėmė jos nekaltybę.
Kad jį kur velnias. Net nerūpestingos jaunystės metais prisiekė niekada nebūti moteriai pirmu vyru. Nenorėjo, kad jį prisimintų. Nes tai visai netiko nerūpestingam gyvenimo būdui.
Bet Pija tvirtina, kad pamiršo jį. Kažin ar tai tiesa, ar išdidumas ją verčia taip kalbėti? Tačiau jam tikrai nepavyko išmesti jos iš galvos, kad ir kaip stengėsi.
Tarsi atsakydama į Hoko klausimą, Pija ėmė spiginti jį akimis, paskui apsisuko.
– Š-šįkart aš išeinu. Viso geriausio, jūsų šviesybe.
Apsisukusi paliko jį vieną virtuvėje apmąstyti netikėtą susitikimą – puiki pabaiga tobulai bjauriai dienai. Pija jautėsi mažų mažiausiai sutrikusi dėl netikėto jųdviejų susitikimo. Ir dėl to, kas jis pasirodo esąs,
Nenusisekusios Belindos vestuvės taip pat neduos nieko gero Pijos verslui. Juolab, kad ir ji pati svečių akivaizdoje privertė Hoką paragauti baklažanų košės.
Akivaizdu, kad jai reikia pagalbos. Nepaisant to, kad užkando baklažanų ir susidūrė su pikta moterimi, Džeimsas vis dar jautė pareigą viską ištaisyti.
Hokui kilo išganinga mintis.
Antras skyrius
Grįžusi namo iš Plazos Pija nekankino savęs ir nesistengė išmesti Hoko iš savo gyvenimo. Nebandė įsivaizduoti, kaip jis išsiteškia su ledais rankose.
Vietoj to ji nuvarė Poną Darsį nuo kompiuterio ir atsidariusi google įvedė Hoko vardą ir titulą. Pija pamanė, kad galėtų rasti šerifo plakatą iš Laukinių Vakarų: IEŠKOMAS APSIMETĖLIS HERCOGAS, PRISIDENGĘS PONO GERUOLIO VARDU. Iš tikrųjų ji troško rasti informacijos apie poną Blogiuką.
Džeimsas Fildingas Karsdeilas, devintasis Hokšyro hercogas.
Internetas Pijos nenuvylė. Per kelias sekundes rado daugybę nuorodų.
Hokas
