Ar istorija pasikartos?. Anna DePalo

      Nejučiomis kasydama Pono Darsio ausis, kol šis trynėsi apie kojas, Pija išnaršė pirmąsias nuorodas. Beveik prieš trejus metus ji paėmė katiną iš prieglaudos ir parsivežė jį į dviejų kambarių butą. Dabar ji persikėlė iš prabangaus buto Aukštutinio Manhatano Istsaide.

      Buto nuoma buvo mažesnė, be to jis pasitarnavo ir kaip biuras. Nuomodamasi kiek nuošalesnėje vietoje galėjo pasinaudoti Aukštutinio Istsaido privačią mokyklą lankančiomis merginomis, būsimomis žvaigždėmis, turinčiomis pinigingus tėvelius, bei uniformuotais kepurėtais durininkais, kurie visai šalia saugojo prieškario pastatus.

      Butą Pija įsirengė kūrybiškai ir stilingai, retkarčiais ten ją lankydavo potencialūs klientai. Nors dažniausiai pati važiuodavo pas nuotakas į gražiai įrengtus, ištaigingus namus.

      Spragtelėjo kompiuterio pelę. Po kelių sekundžių atsidarė nuorodą į seną New York Social Diary straipsnį apie Hoką. Vyrukas stovėjo tarp dviejų šviesiaplaukių manekenių ir, šelmiškai žibančiomis akimis, rankoje laikė gėrimą. Straipsnyje rašoma, kad Hokas – nuolatinis įvairiausių renginių svečias Londone, kartais net Niujorke.

      Pija suspaudė lūpas. Na, iš straipsnio bent jau tapo aišku, kad ji jo skonio – Hoką, regis, traukė šviesiaplaukės. Aišku, Pijai trūko kelių centimetrų iki metro septyniasdešimties ir buvo kiek apvalesnė nei tos liesos ilgakojės podiumų mindžiotojos, su kuriomis jis stovėjo nuotraukoje.

      Vienintelis išsigelbėjimas yra tas, kad šlykštus Hoko elgesys prieš trejus metus suteikė Pijai drąsos imtis savo vestuvių planavimo verslo. Suprato, kad atėjo laikas liautis galvoti apie Žavųjį Princą ir pasirūpinti savimi. Graudu, kai jis kyla į aukštumas, o ji nykte nyksta gyvendama atsiskyrėlės gyvenimą.

      Ji pradėjo žengti gyvenimo keliu ir kilti aukštyn – taip kaip ir jis. Ir Hokas – jo šviesybė hercogas ar kaip jis ten nori būti vadinamas – gali eiti šunims šėko pjauti su savo milijonais.

      Vis dėlto Pija negalėjo liautis ieškojusi informacijos internete. Tikra kančia suvokti, kokia naivi tąkart buvo padovanojusi nekaltybę saldžialiežuviui mergišiui.

      Valandą panaršiusi surado informacijos tik apie gerą Hoko reputaciją. Susitikinėjo su manekenėmis, aktorėmis, viena kita naktinio klubo dainininke. Priklausė žmonių ratui, kuriam netrūko pinigų, ypač tapęs geriausiu finansininku.

      Naivu, kad ji tikėjosi daugiau nei vienos nakties nuotykio. Kvaila.

      Bet vis dėlto naivumas – ne vienintelė priežastis. Iš jos pasijuokė, apgavo ir pasinaudojo įgudęs žaidėjas.

      Pija pakilo nuo kompiuterio ir nukiūtino į miegamąjį. Viską darė nejučia: nusivilko rudą atlaso suknelę, užsimovė dryžuotas medvilnines pižamos kelnes ir berankovius persiko spalvos marškinėlius, nusivalė makiažą, pamaitino veidą kremu ir išsivalė dantis.

      Grįždama į miegamąjį išsitraukė plaukų segtukus, padėjo juos ant spintelės su veidrodžiu, kurią įsigijo blusų turguje, ir atsisėdo. Pasileidusi plaukus įsmeigė akis į veidrodį ir ėmė juos šukuoti.

      Ji nebuvo išskirtinio grožio, bet vidurinėje dažnai girdėdavo kreipiantis į ją gražuole. Dabar Pija save vertino kritiškiau.

      Kas joje išdavė imkit mane? Ar jos veidas bylojo, kad ji lengvai prieinama?

      Pija atsistojusi atsiduso, išjungė naktinį šviestuvą prie lovos ir palindo po antklode. Pajuto, kaip Ponas Darsis užšoko ant lovos ir visas šiltutėlis susiraitė prie pat kojų.

      Pija pasisuko į langą, lietus barbeno į stiklą ir kambarį užliejo miesto šviesų atspindys.

      Diena buvo ilga ir turininga, ji jautėsi siaubingai išsekusi. Bet nepaisant nuovargio Pija vis dar buvo žvali.

      Viena miegamajame, savo lovoje, apsupta nakties šešėlių nustebo, kai veidą sudrėkino ašaros – seniai nebeverkė dėl Hoko.

      Hokas dar nebuvo įsibrovęs į naująją šventovę. Bet miegojo šioje lovoje.

      Prakeiktas Hokas.

      Laimei, ji daugiau jo nebepamatys. Viskas baigta, dabar yra paskutinis kartas, kai ji lieja dėl jo ašaras.

      Deja vu. Atvykęs į Glosteršyrą, vaizdingą Meltono dvarą, kuris priminė jam savąjį, įsikūrusį Oksforde Hokas apsidairė. Amžių senumo baltą pastatą supo didelis plotas kaimo kraštovaizdžio, kuris šiltą rugpjūtį vaiskiai žaliavo. Čia netgi buvo pastatyti keli filmai.

      Jo draugas Sojeris Lengsfordas, Meltono grafas, rengėsi vesti gerbiamą Tamarą Kinkeid, merginą, kurią prieš du mėnesius per neįvykusias Ventvortų – Dilingemų vestuves vargu ar kas būtų įkalbėjęs su juo pašokti.

      Nuo minties apie vestuves – Hokas nemelavo sau, kad atėjo metas, kai jo profesinė veikla sulėtėjo, o jam jau trisdešimt šešeri – ėmė slėgti pareiga susilaukti hercogo titulo paveldėtojo.

      Kai buvo jaunesnis ir nerūpestingas, susitikinėdavo su daugybe moterų. Smaginosi prisistatinėdamas jaunėliu, nors jau turėjo nuolatinį darbą finansų srityje, tačiau elgėsi visai priešingai nei atsakingasis vyresnis brolis, sosto įpėdinis.

      O dabar veda vienas jo geriausių draugų. Hokas atvyko į kuklią ceremoniją su šeima ir artimiausiais draugais. Istbridžas irgi dalyvaus – ir tepadeda jam Dievas, nes nuotaka pakvietė ir jo žmoną, Belindą Ventvort, nors ir be beveik jos vyru tapusio Todo Dilingemo.

      Hokas puikiai nutuokė, kad ne kas kitas, o Pija Lamli bus suorganizavusi šias vestuves. Sojeris jį iš anksto perspėjo. Pasirodo, Tamara Kinkeid – dar viena Pijos draugė.

      Tarsi nužengusi iš jo minčių, Pija išsmuko pro stiklines duris, atsiveriančias į terasą kitoje namo pusėje ir į žolėtą aikštelę, kur stovėjo Hokas.

      Ji atrodė jauna, žvali ir nekaltutė. Hokas staiga pajuto skaudulį. Po trejų metų, kai jis ją sutiko ir paliko, Pija atrodė tokia pati.