sukluso.
– Ir kurgi?
– Net nežinau. – Brolis išsišiepė. – Matai, Lukanai, ilgainiui bet kuri graži moteris ima atrodyti panaši į kitas.
Tačiau Lukanui neatrodė, kad Leksė savo išvaizda ar elgesiu galėtų būti panaši į kokią kitą jo moterį! Tokia mintis jį nustebino.
– Kuo galėčiau padėti, Gideonai? – Sąmoningai pakeitė temą Lukanas, nes su broliu kalbėti apie Leksę visiškai nenorėjo. Be to, pabūgo, kad Gideonas perpras jo staigią ir nepaaiškinamą fizinę reakciją į neįprastą čigonišką moters grožį.
Lukanas susitikinėjo tik su aktorėmis ar modeliais, nors pasakymas susitikinėjo šiuo atveju būtų tikriausiai šiek tiek išpūstas! Iš tikrųjų, jis tik kviesdavosi jas pietų arba kaip paskutinį kartą – į filmo premjeras, o paskui, aišku, permiegodavo. Jos buvo dailios, grožį puoselėjančios ir patyrusios moterys – tokios, kurios nesvajojo apie rimtus santykius, o tiesiog mėgavosi turtingo ir įtakingo Luko Sent Klero draugija.
Jis niekada nesidomėjo pavaldinėmis – tai rodo ir faktas, kad nesugebėjo įsidėmėti net sekretorės vardo – ir tikriausiai nebūtų gerai, jei Leksė Hamilton būtų išimtis iš taisyklės!
Gideonas nustebęs kilstelėjo šviesius antakius.
– Negi pamiršai, jog prašei manęs užsukti devintą valandą, kad spėtume peržiūrėti sutartis iki dešimtos, kol atvyks Endrius Proktoras?
Nors mieste turėjo ir kitų, tik jam vienam priklausančių bendrovių, Gideonas buvo visų Sent Klerų korporacijoje vykdomų sandorių patarėjas teisės klausimais, o jo kabinetas – kitame to paties koridoriaus gale.
Lukanas iš tiesų pamiršo, kad šįryt turi ateiti brolis – to iki šiol dar nebuvo nutikę. Verslas Lukanui visada buvo svarbiausias ir vienintelis dalykas.
Gideonas mįslingai šyptelėjo.
– Panelė nepažįstamoji taip pat galėtų dalyvauti posėdyje – Proktoras būtų pakerėtas jos žavesio ir nė nemirktelėjęs pasirašytų visus popierius!
– Jos vardas Leksė, Leksė Hamilton, – nukirto Lukanas. – Ir norėčiau, kad Endrius Proktoras tiksliai žinotų, kokius dokumentus pasirašo. Taip pat manau, kad tau, Gideonai, nederėtų taip asmeniškai vertinti darbuotojus, – niūriai pridūrė jis.
– Nors ir nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti į jos veidą, tačiau toks dailutis užpakaliukas sujaudintų kiekvieną vyrą, kurio gyslomis teka kraujas.
Lukano kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nežinojo, ar etiška šitaip aptarinėti provokuojančios ir neabejotinai seksualios išvaizdos sekretorę net ir su broliu.
– Bet jos buvimas tikriausiai blaškys dėmesį, ar ne?
Brolio antakiai pašaipiai pakilo.
– Manai, blaškys?..
Lukanas neramiai išsitiesė.
– Ne mane, savaime suprantama, – atžariai tarė jis.
– Tikrai?
Lukanas kaip reikiant suirzo.
– Tikrai!
– Tada ji gali dalyvauti rytiniame posėdyje, – padarė išvadą Gideonas.
Gal ir gali, bet Lukanas žinojo, kad Leksė neleis susikaupti ne tik kitiems, bet ir jam pačiam!
– Šiandien skambino Džonas Bartonas ir pranešė, kad apgadintas Malberio dvaras ir reikėtų jį apžiūrėti, – pakeitė pokalbio temą Lukanas. – Gal galėtum ten nuvykti bent kelioms dienoms?
– Tikrai ne, – iškart atkirto brolis.
Nieko kito Lukanas išgirsti iš Gideono ir nesitikėjo…
Leksė nujautė, kad Lukanas Sent Kleras, įėjęs pro du pastatus jungiančias duris, stovi kitoje stalo pusėje ir susirūpinęs žvelgė į ją. Žinodama, kad jis jau čia, Leksė tyčia nekreipė dėmesio ir toliau rašė elektroninį laišką Brendai į Sekretorių agentūrą. Ji atsakė į jos ankstesnį laišką apie tai, kad jai pavyko įtikinti Lukaną Sent Klerą, jog dirbti laikinąja sekretore tikrai siuntė agentūra.
Leksė šiek tiek sunerimo, kai išgirdo, jog Lukanas Sent Kleras ketina skambinti į Sekretorių agentūrą. Ji nuskubėjo į gretimą kabinetą ir iškart paskambino Brendai, kuri ją pavadavo išvykus tėvams. Viską jai paaiškino ir norėdama išsamiau papasakoti visas aplinkybes pasiūlė dar šį vakarą susitikti prie puodelio kavos.
Tačiau aplinkybės nebuvo visiškai aiškios net pačiai Leksei, ką jau kalbėti apie pašalinį asmenį.
Dirbti kompanijoje ją atvedė impulsas ir begalinis smalsumas! Ji jau pradėjo gailėtis, kad buvo tokia…
Leksė nesitikėjo, kad valdingasis Lukanas Sent Kleras jai patiks. Po jų trumpo pokalbio ji nusprendė, kad jis ne veltui laikomas šaltu ir arogantišku žmogumi. Tačiau niekas nebūtų galėjęs paneigti, jog jis nepaprastai gražus.
Iš išvaizdos buvo labai panašus į savo tėvą Aleksandrą – tamsūs plaukai, tamsios kaip degutas akys, griežti tarsi iškalti iš akmens veido bruožai.
Leksė šaltai pažvelgė į jį.
– Gal sugedo vidaus telefonas, pone Sent Klerai?
Išgirdęs jos balse sarkazmą Lukanas kietai sučiaupė lūpas.
– Mūsų pažintis prasidėjo ne itin sklandžiai, panele Hamilton, ir manau, kad reikėtų išsiaiškinti vieną dalyką, sutinkate? – Jis nužvelgė ją lediniu žvilgsniu. – Šiuo metu aš esu darbdavys, o jūs – mano darbuotoja.
Ji pažvelgė apsimestinai nekaltomis akimis ir kilstelėjo antakius.
– Jūsų darbuotoja?
– Šiuo metu – taip, – perspėjamai pakartojo jis nemaloniu balsu.
Leksė gūžtelėjo pečiais.
– Norite pasakyti, kad Sekretorių agentūra pažadėjo po trijų dienų atsiųsti į mano vietą kitą darbuotoją?
– Taip, – patvirtino Lukanas. – O iki tol būsime priversti dirbti kartu.
Ji šyptelėjo.
– Ir aš jaučiuosi taip pat.
Lukano veidas apsiniaukė.
– Sakykite, panele Lekse, ar jūsų nepagarbų elgesį su darbdaviais būtų galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl dirbate agentūroje, o ne susirandate nuolatinį darbą?
Iš pykčio šviesiai rausvus jos skruostus išmušė ryškios dėmės.
– Kad ir kokios tai priežastys, jums, pone
