tamsūs antakiai pakilo.
– Skamba labai įtikinamai.
– Taip ir yra.
Įdomu, ką jis pasakytų, mąstė Leksė, jei sužinotų, kad jos senelę Sianą, Tomaso našlę, prieš dvidešimt penkerius metus buvo įsimylėjęs jo tėvas Aleksandras Sent Kleras? Metų metus visa Sent Klerų šeima tą moterį baisiausiai niekino… Kaip sureaguotų, jei žinotų, kad pilnas jos vardas Aleksandra parinktas seneliui Aleksui atminti: šito vyro tėvą ji taip vadino iki jai sukako šešiolika, dabar Leksei jau dvidešimt ketveri.
Antras skyrius
Vaikystėje Leksė nieko nežinojo apie senelį Aleksą – tiesa, tiek, kad jis nėra tikrasis jos senelis, nes kartą, kai buvo jau paauglė, motina pasisodino ją šalia ir ramiai išdėstė visą tiesą.
Tada Leksė ir sužinojo, kad Aleksandras Sent Kleras yra Stauerbridžo hercogas ir kad visi trys sūnūs išsižadėjo jo, kai šis išsiskyrė su jų motina Mole Sent Kler.
Leksė iškart nusprendė, kad broliai Sent Klerai pasielgė pasibjaurėtinai – juk senelio klaida buvo tik ta, kad įsimylėjo jos švelniąją ir gražiąją močiutę. Nė vienas iš jų net nebandė susitikti su ja ar kitaip susipažinti. Antraip tikrai būtų įsitikinę, kad Siana jokia femme fatale, kokia buvo laikoma. Taip pat būtų supratę, kad ji labai mylėjo jų tėvą. Ir kad jis taip pat mylėjo ją.
Kad ir kaip viskas buvo, Leksė žinojo tik tiek, jog senelis Aleksas yra jų tėvas, o visus tris brolius Sent Klerus pirmą kartą pamatė jau jam mirus, tada kai prieš aštuonerius metus broliai surengė tėvo laidotuves nedidelėje Stauerbridžo bažnytėlėje.
Leksė taip pat užsispyrė dalyvauti laidotuvėse, nors Sent Klerų šeima senelei leido suprasti, kad jos dalyvavimas nėra pageidaujamas.
Ji tvirtai nusprendė atstovauti jų šeimai ir apraudoti senelį Aleksą, tegul ir stovėdama toliau nuo bažnyčios. Laimei, nė vienas iš Sent Klerų jos nepažino ir net nepastebėjo.
Šaltą ir arogantiškąjį Lukaną Sent Klerą Leksė atpažindavo nuotraukose, kurių pastaraisiais metais sąmoningai ieškodavo verslo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Taip pat ir jauniausiąjį iš brolių Sent Klerų, aktorių Džordaną Simpsoną, kuris buvo tikras gražuolis ir išsiskyrė šalia šviesiaplaukio brolio dvynio Gideono.
Tačiau Leksės močiutė – moteris, kurią Aleksandras Sent Kleras beprotiškai mylėjo ir kartu gyveno septyniolika metų iki pat mirties, – jo laidotuvėse nedalyvavo…
To pakako, kad Leksė imtų niekinti visus Sent Klerus. Ypač šios šeimos vyriausiąjį – Lukaną Sent Klerą, kuris po tėvo mirties tapo penkioliktuoju Stauerbridžo hercogu.
Tačiau jis šiuo titulu nepasinaudojo. Žinoma, taip atkeršijo tėvui, kurio išsižadėjo prieš dvidešimt penkerius metus.
Leksė pažvelgė į Lukaną Sent Klerą ir jos akyse blykstelėjo apmaudas.
– Ar jums dar reikės mano pagalbos, pone Sent Klerai?
Lukanas nelaikė savęs pasipūtusiu žmogumi. Jis pripažino, kad yra šaltokas, kartais kietaširdis ir nuo svetimų žmonių stengiasi laikytis atokiai. Puikiai suprato, kad aktores jis suvilioja tik turtais ir valdžia, o ne žavesiu, nes turbūt ir nebuvo itin žavus.
Be to, Leksė Hamilton jį ignoravo nuo pat pradžių, o dabar dar ir niekino – šitaip su Lukanu nesielgė nė viena moteris.
Ir tai intrigavo…
– Ar jūs visada tokia nemandagi?
Ji patraukė pečiais.
– Tėvai mane mokė, kad pagarbą reikia ne tik rodyti, bet ir užsitarnauti, – įžūliai atšovė Leksė.
Lukanas neaiškiai sumurmėjo sau po nosimi.
– Dešimtą valandą vyks posėdis, prašyčiau jame dalyvauti ir protokoluoti.
– Ką gi, štai ir gavau atpildą, – sarkastiškai atrėžė ji.
Toji moteris visiškai išsėmė Lukano kantrybę – tiesą sakant, nedaug jos ir turėjo.
– Jei jūs ir toliau šitaip elgsitės, būsiu priverstas kreiptis į agentūrą ir pranešti, kad esate visiškai netinkama ne tik šioms, bet ir visoms kitoms pareigoms, – perspėjo jis lediniu balsu.
Leksei teko pripažinti, kad pyktį šiam vyrui ji rodo tik norėdama įveikti jį. Tačiau Lukanas Sent Kleras – visame pasaulyje žinomas verslininkas, turtais ir galia nenusileidžiantis pačiam Krezui, o gal net ir pranokstantis jį. Leksė tikrai nenorėjo, kad iš kelionės grįžę tėvai sužinotų, jog Sekretorių agentūros reputacija, kuria jie rūpinosi ištisus dvidešimt metų, Leksei vadovaujant subyrėjo per keletą dienų!
– Gal malonėtumėte suteikti man progą ir per kelias valandas įsitikinsite mano sugebėjimais, – nerūpestingai pasiūlė ji.
Netgi tada, kai būna teisi, jos žodžiai skamba įžūliai, susiraukdamas pripažino Lukanas. Tarsi iš anksto būtų prieš jį nusiteikusi…
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
