jums pasisekė, kad dar tik pati vestuvių sezono pradžia. Paskui būnu labai užimta. Taigi, kokių turite minčių, panele Vanderhuven?
Visos jaunosios moters mintys buvo ištrauktos iš naujausių nuotakų žurnalų. Buvo matyti, kad ji perskaitė visus visutėliausius.
– Ir dar pagalvojau, kad galbūt man reikėtų rinktis nealergizuojančią puokštę, suprantate, tam atvejui, jeigu kuris nors iš svečių būtų alergiškas. – Stojo trumputė pauzė. Galvodama, ko paklausti, kad išsiaiškintų, ko išties trokšta nuotaka, ir kad jos norai nesikeistų su kas mėnesį pasirodančiais naujais žurnalų numeriais, Karena pradėjo žymėtis užrašuose. Tada Sofija pridūrė: – Bet aš mielai išklausysiu jūsų pasiūlymus.
– Vestuvės ne mano, – įsiterpė Deksteris, – bet visada galvodavau, kad būtų smagu tuoktis ne taip oficialiai, pavyzdžiui, surengti ceremoniją sode.
Karenos rašiklis slystelėjo ir perbraukė vingiuotą liniją per žodį nuotaka. Ji suvokė, kad sudrėko delnai, todėl rašiklis ir paslydo.
Juodu su Deksu tuokėsi rožių, vilkdalgių – jos mėgstamiausių gėlių – ir lelijų kupiname sode. Visi aromatai persipynė… Jam tebekalbant, Karena pasijuto persikėlusi į tą magišką dieną, kai ji galvojo pradėsianti laimingą gyvenimą.
Kvailė.
– Esu tikra, kad panelė Vanderhuven geriausiai žino, kokių vestuvių nori.
– Tiesą sakant, nelabai, – atsakė nuotaka. – Mielai išklausysiu pasiūlymus. Be to, Endrius visada klauso Deksterio, tad pagalvojome, jog bus beveik tas pats, jeigu jis ateis vietoje Endriaus.
– Koks neįprastas vardas – Deksteris. – Karena suraukė kaktą. – Primena kažkokį serijinį žudiką iš televizijos.
Deksteris metė jai reikšmingą žvilgsnį ir, tarsi ji nežinotų, paaiškino, kad Dekster buvo jo motinos mergautinė pavardė. Paskui jis pakilo.
– Stovėdamas geriau galvoju. Suprantate, panele Peteršem… O gal galiu vadinti jus Karena? Juk jūs Karena, ar ne? – nelaukdamas atsakymo, jis varė toliau: – Suprantate, Karena, dauguma žmonių jaučia, kad santuoka sudaroma amžiams, todėl nori tokios ceremonijos, kuri ir po penkiasdešimties metų šį tą reikštų. Trokšta tokių vestuvių, kurias mielai prisimintų.
Karena pasijuto beraustanti ir susirėmė su juo žvilgsniais.
– Ką jūs sakote?
Likusią dienos dalį Karenos galvą plėšė skausmas. Moteris žinojo, kad kaltas susitikimas su Deksu, be to, ji nepietavo. Žinoma, suprato, jog negavusi kelių kalorijų staiga stebuklingai nesulieknės arba nepaūgės tiek, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis Sofijai Vanderhuven arba spjauti į veidą Deksteriui. Tačiau vis tiek atsisakė pietų, nors žinojo, kad tai nesveika ir nenaudinga, – taip rašo visose knygose apie dietas, – bet kartais ji tiesiog atsisakydavo patikėti jų logika.
Dėl to dabar ir kamavo galvos skausmas bei nelaimingas urzgiantis skrandis.
Kadangi tądien daugiau susitikimų nebuvo numatyta, Karena sėdo tvarkyti mėnesio sąskaitų. Mažai naudos, nes negalėjo susikaupti. Tegalėjo tik nuolat išgyventi tą akimirką, kai Deksteris vėl įžengė į jos gyvenimą. Dar blogiau, nes pasirodė, kad Sofija ir pasiplovęs jaunikis nusprendė paskirti jį jaunikio su vestuvių planuotoja padėjėju. Karena išsitraukė nemažą buteliuką vaistų nuo skausmo iš atsargų stalčiaus ir prarijo dvi tabletes, užgerdama jas vandeniu.
Likus kelioms minutėms iki penkių, galvą įkišo Di.
– Ar jau galiu išeiti? – Mergina nusišypsojo. – Turiu parlėkti namo ir persirengti prieš pasimatymą.
Žinoma, juk Di liekna, graži, jauna ir dar kalba tuo britišku akcentu, bet vis tiek atrodė, kad ji kviečiama į per daug pasimatymų.
– Kur surandi tiek vaikinų?
– Internete, – iš susijaudinimo blyksinčiomis mėlynomis akimis atsakė mergina. – Beprotiškai smagu, turėtum pabandyti.
– Pažintys internete? Skamba beviltiškai.
– Visai ne. Aš visą laiką taip darau. – Di nesivargino paneigti, kad yra beviltiška. Užteko vien į ją pažiūrėti. – Mūsų bėda yra ta, kad dirbame tokioje srityje, kurios pagrindinės klientės yra moterys, o tie vyrai, kurie čia pasirodo, būna jau užimti. Tikrai turėtum bent pabandyti.
– Nežinau.
– Žinai, ką tau pasakysiu? Rytoj sukursime tavo profilį ir parodysiu, kaip tvarkytis toliau. Tikrai paprasta ir, prieš gaišdama laiką pasimatymui, gali pamatyti vyruką ekrane.
– Turbūt reikėtų pabandyti, – sutiko Karena. Šiaip jau būtų tik nusišaipiusi, bet pamačiusi Deksterį pasijuto dar vienišesnė. Ir keistai beviltiška.
– Pažadu, kad patiks.
Iš už Di pasirodė liekna moteris įvairiaspalviais plaukais, kurie priminė Edvardo Žirkliarankio darytą šukuoseną. Ji sumirksėjo didžiulėmis akimis ir apsidairė, tarsi stebėtųsi, kur ji ir ko čia atėjo.
– Sveika, Lorele, – pasisveikino Di.
– Labas.
– Ką manai apie Filadelfijos vyrukus?
– Interneto pažinčių svetainę?
– Taip.
Lorelė išsitraukė eskizų bloknotą iš taikos ženklu pažymėtos rankinės.
– Nieko negalvoju. O ką?
– Rimtai, Lorele, kaip tu išgyveni tikrame pasaulyje? Neklausiu apie tai, ar mąstai apie svetainę, kai medituoji apie taiką pasaulyje ar ką tu ten darai, kai sėdi sukryžiavusi kojas ir giedi ommmmm. Turiu minty, kaip tau sumanymas, jei Karena pamėgintų užmegzti pažintį internetu?
– O! – Plačios konditerės akys nukrypo į Kareną. – Nori susipažinti su vaikinu internetu?
– Žinoma, kad nori, jai nebėra ką daryti, – pareiškė Di. – O tau irgi reikėtų pabandyti. – Mergina blykstelėjo abiem pašnekovėms megavato galingumo šypsena. – Žodžiu, pasimatysime rytoj.
– Gerai. Smagaus vakaro.
Di išėjus, Karena pasisuko į Lorelę.
– Tikrai nesiruošiu to daryti, aš tik pasvarsčiau.
– Man regis, turi elgtis taip, kad būtum laiminga.
Nuostabiausia buvo tai, kad kalbėdama keisčiausius dalykus Lorelė tikrai nuoširdžiai jais tikėdavo.
– Žinau. Taigi, ką man parodysi?
Lorelė buvo įpratusi atnešti vestuvių planuotojai patvirtinti tortų puošybą. Tai nebuvo būtina, visi jos kūriniai būdavo neįtikėtinai gražūs, bet Karena numanė, kad jai patinka išgirsti
