išleido konditerę ir vėl sėdo prie sąskaitų.
Pasidavusi alkiui ir pasistiprinusi greitai paruošiamu Lean Cuisine užkandžiu, ji dar porą valandų grūmėsi su popieriais. Prislopintas skambučio garsas, pranešęs apie po darbo valandų pasirodžiusį lankytoją, Karenos nenustebino. Ji to ir tikėjosi.
Nekreipti dėmesio ar atidaryti?
Nebuvo iš ko rinktis. Atsidususi moteris pakilo, įsispyrė į aukštakulnius ir neskubėdama patraukė prie laukųjų durų.
Blausioje šviesoje jis atrodė beveik neatpažįstamas, toks aukštas ir elegantiškas. Ir, griežtai priminė sau Karena, jau nebe jos.
– Gerai atrodai, Kiki.
Nesusivaldžiusi ji šyptelėjo.
– Nežinau, kiek metų manęs taip niekas nevadino.
– Tai puiku.
Lauke buvo šalta, ir ją nukrėtė drebulys.
– Ar galiu užeiti?
Tik dabar Karena suvokė, kad juodu stovi tarpdury. Moteris pasitraukė ir įleido Deksterį.
– Žinoma.
Antrą kartą tą dieną jis nusekė paskui ją į kabinetą. Apsidairė, lyg pirma būtų nieko nepastebėjęs.
– Čia gražu. Gerai susitvarkei.
Palyginti su juo – ne itin. Jiems išsiskyrus, Deksteris tapo vienu garsiausių Niujorko architektų, tuo žmogumi, į kurį kreipdavosi prireikus iš griuvėsių prikelti išblėsusią prabangą. Jis buvo tikras fanatikas, restauruojantis ir modernizuojantis paveldo objektus, projektuojantis naujus statinius arba priestatus taip, kad šie pritaptų prie senojo įvaizdžio. Karena juto, kad jam patinka jos atliktas senojo pastato atnaujinimas, įdiegus pačius moderniausius patogumus.
– Ar pastatas priklauso tau?
– Ne tavo reikalas, bet taip.
Deksteris linktelėjo.
– Protinga mergaitė.
– Pernelyg protinga, kad pasiduočiau tavo žavesiui. – Karena atsiduso. – Ko tau reikia, Deksteri?
– Nežinau. – Jis pasikasė galvą, ir jos žvilgsnis nukrypo prie vešlių juodų plaukų, kuriuos puikiai prisiminė. – Žinojau, kad čia tavo firma, bet pamaniau, kad bus smagu tave nustebinti.
– Tikrai nustebinai. – Tik Karenai neatrodė, kad įvaryti širdies priepuolį yra smagu.
Pilkos visa matančios akys sustojo ties jos veidu.
– Nepasakei Sofijai apie mūsų pažintį.
– Verslui nebūtų itin naudinga, jei planuojančiai vestuves merginai imčiau pasakoti apie savo skyrybas. O tu ar pasakei?
– Ne. – Deksteris nuo stalo paėmė jos auksinį Montblanc rašiklį, perbraukė nykščio nagu per monogramą. – Nusprendžiau palikti tai tau. – Rašiklį jis dovanojo laimingesniais laikais, ir dabar Karena užpyko ant savęs už sentimentalumą.
– Žodžiu, laimingajai porelei nesakysime, kad jų vestuvių planuotoja ir vyriausiasis pabrolys kadaise buvo susituokę?
– Ne, spėju, kad ne.
– Ir kad nekenčia vienas kito?
Deksteris padėjo rašiklį, išsitiesė visu metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgiu ir pažvelgė į ją.
– Niekada nejaučiau tau neapykantos. Čia tavo sritis.
Praėjo akimirka, Karena suspaudė lūpas, kad tik neišsitartų, kaip jo ilgėjosi. Tad tik paklausė:
– Kodėl tu čia, Deksai? Turiu minty, mieste. Juk dabar dirbi Niujorke.
– Taip, bet dalyvauju konkurse dėl projekto Filadelfijoje. Didingas senas pastatas, kuriame yra buvę gyvenamieji namai, sandėlis ir pensionas. – Jo akyse žybtelėjo entuziazmas. – Namas suvargęs kaip senutė, bet puikiai išsilaikęs. Visa, kas geriausia iš originalios architektūros, išliko, ir klientas nori tai išsaugoti, be to, jį atnaujinti. Ten bus įrengtas viešbutis su prabangiomis krautuvėlėmis.
– Skamba nuostabiai, kaip tik tavo stichija.
– Taip ir yra. Tikrai noriu šio užsakymo. Ir, jei man pasiseks, teks dažnai matytis.
Karena klausiamai kilstelėjo antakį.
– Reikės padėti Sofijai ir Endriui planuoti vestuves.
Jis atrodė toks nuoširdus, toks geras ir patrauklus, kad akimirką ji pamiršo priežastį, dėl kurios jie išsiskyrė. Metro septyniasdešimties šviesiaplaukė deivė, kurią ji užklupo pusnuogę, apsivijusią jos vyrą. Liūdniausia buvo tai, kad Deksteris ir buvusi manekenė kartu atrodė taip natūraliai, – du aukšti žavūs superžmonės.
– Tau gerai sekasi planuoti vestuves, bet išlikti ištikimam, kai susituoki, ne itin. – Nuo jos pagiežos, regis, praretėjo oras.
– Kaip ir sakiau, neapykanta visada buvo tavo sritis.
– Aš iš jos jau išaugau. – Po ilgų ašaringų pasisėdėjimų su draugėmis ir ganėtinai brangių su terapeutu. – Susitaikiau su tuo, kad mūsų santuoka buvo klaida.
– Tikrai dėl jos nekovojai.
Viduje pradėjo rusenti senas pažįstamas pyktis, bet Karena prikando liežuvį ir suskaičiavo iki dešimties. Paskui iki vienuolikos. Net iki dvylikos. Tik tada pasijuto nusiraminusi tiek, kad galėtų kalbėti.
– Kodėl turėčiau kovoti dėl neištikimo vyro?
Deksteris papurtė galvą.
– Nežinau, kodėl tai darau, bet dar sykį kartoju, kad aš su ta moterimi niekada nesimylėjau. Ji buvo girta ir pamišusi.
– Neatrodė, kad būtum itin stengęsis nuo jos atsiplėšti.
– Patikėk, stengiausi, ir tą vakarą man būtų pravertusi tavo pagalba, jei nebūtum sprukusi pabrukta uodega ir manęs nepalikusi.
Ak, kaip ji troško juo patikėti, kad būtų galėjusi patikėti prieš šešerius metus, kai viskas įvyko. Bet ji netikėjo ir neįsivaizdavo galėsianti gyventi su vyru, kuris taip menkai ją vertina, kad gali net išduoti.
– Tikriausiai klydome vienas dėl kito.
– Tikriausiai.
Deksteris susikišo rankas į kišenes, atsirėmė į jos rašomąjį stalą. Atrodė juokingai moteriškame interjere.
– Tu vis dar tebesi patraukliausia mano pažįstama moteris.
– Ak, nereikia! – Karena prunkštelėjo.
– Galbūt dėl to, kad buvome
