iš gyvenimo, tik namas ir padeda jai toliau gyventi. Nepaisant visko jų meilės istorija buvo tikrai neįtikėtina. Jeigu pavyks gauti šį darbą, viskas bus gerai. Dar viena pakopa aukščiau.
– Galėčiau lažintis, kad jeigu tavo sesuo sužinotų, jog dirbi su Natanieliu Vulfu, nebeliktų tokia abejinga. – Klerė ištiesė kojas. – Kuriame filme jis tau patiko labiau: Alfa vyras ar Ryžkis arba mirk?
– Alfa vyras.
– Tikrai? – Klerė suraukė antakius. – Alfa vyras – apie Specialiųjų pajėgų karį. Nemaniau, kad tau tokie filmai patinka.
– Man patiko tai, jog jis manėsi neturįs širdies, bet sutikęs savo priešo dukrą… – Keitės akys apsiblausė, – …toje finalinėje scenoje jis pasiaukoja, kad išgelbėtų jai gyvybę. Verkiau kelias dienas. Žiūrėjau turbūt šimtus kartų. Tame filme Natanielis Vulfas vaidina beprotiškai gerai. Ir atrodo nepakartojamai. Jeigu Žydrojo ekrano apdovanojimas būtų skiriamas už geriausią figūrą, jis neabejotinai jį laimėtų.
– Kalbant apie apdovanojimus… – Klerė mestelėjo jai žurnalą. – Kai turėsi laisvo laiko, perversk likusius puslapius. Rasi straipsnį apie aprangą tam vakarui. Jau dabar spėliojama, kas kuo vilkės po dviejų savaičių vyksiančioje ceremonijoje.
– Kam? Vis tiek į Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremoniją nebūsiu pakviesta, o tai tik į naudą, nes juk su skylėtais džinsais niekas į vidų neįleidžia. – Keitė įbruko žurnalą į rankinę, kad radusi laisvą minutę galėtų perversti, o Klerė žvilgtelėjo į laikrodį ir pašoko ant kojų.
– Oho, pažiūrėk, kiek valandų. Liko vos penkios minutės. Esi tikra, kad nepersigalvosi?
– Ačiū, ne. Galėsi seilėtis už mus abi.
Natanielis išėjo į scenos vidurį ir pažvelgė į tamsą. Publikos nematyti. Apie kritikus jis negalvojo.
Jis buvo Ričardas II, pasmerktasis karalius.
Pasiruošęs ištarti įžangines eilutes Džonui Gontui, Natanielis pravėrė burną, bet rampos šviesos netikėtai apšvietė pirmą parterio eilę.
Laikydamas rankoje karūną jis nukreipė žvilgsnį žemyn, ir jo akys įsmigo į pažįstamą veidą. Pažįstamą ir sykiu nepažįstamą. Dvidešimt metų nepraėjo be pėdsakų, bet veido bruožai vis dar buvo tie patys.
Šokas sustabdė laiką.
Veido bruožai ėmė lietis.
Pro šalį bauginamu greičiu ėmė lėkti praeities prisiminimai, ir Natanielio susitelkimas, tarsi į betoną trinktelėjęs stiklas, skilo į šipulius. Akimirkai atsivėrusios atminties durys išleido lemtingąją prisiminimų virtinę; džiaugdamosi po ilgų metų ištrūkusios iš kalėjimo, praeities šmėklos ėmė nepaliaujamai sukti ratus Natanielio galvoje.
Riksmai ir siaubas. Liaukis, liaukis! Ir kraujas. Visur kraujas. Darykite ką nors…
Jis jautėsi bejėgis. Visiškai bejėgis.
Besidaužančia širdimi Natanielis pažvelgė į karūną gniaužiančias rankas. Kraujo nebuvo. Jo rankos švarios. Tačiau judėti jis vis dar negalėjo, mintis sustingdė jo nepasitikėjimo savimi vaiduokliai. Natanielį graužė suvokimas, kad jis nieko nedarė, nieko nepadarė…
Kaltė užslinko ant jo kaip nuodingas šliužas, jis nesuprato, kaip tuo pat metu galima ir prakaituoti, ir drebėti.
Tik miglotai jausdamas žiūrovų eilėmis vilnijančius spėliojimus Natanielis iš paskutiniųjų stengėsi užverti duris į tamsiąją savo sielos dalį.
Ričardas, – be atvangos kartojo sau jis. – Karalius Ričardas.
Tvirčiau suspaudęs karūną jis vėl pamėgino įsinerti į savo herojaus kailį. Tačiau herojus jam nebetiko. Savikontrolė nuslydo nuo jo tarsi mantija.
Kas kartą atmerkęs akis matė tą patį iš pirmosios eilės žvelgiantį veidą, kuris vis priminė, kad jis nesąs Ričardas II, kad jis – Natanielis Vulfas, aktorius su gerokai dramatiškesne šeimine biografija, nei aprašė žymusis dainius.
Jeigu Šekspyras tebebūtų gyvas, – karčiai galvojo Natanielis, – Vulfų šeimos istoriją būtų pavertęs trijų dalių tragedija.
Jokios komedijos. Jokių laimingų pabaigų.
Apimtas nevilties Natanielis iš visų jėgų yrėsi per tamsą į paviršių, tačiau jautėsi skęstąs, klimpstąs vis giliau į tirštą praeities pelkę.
Kodėl jam reikėjo pasirinkti grįžti būtent dabar? Kodėl dabar, kai jie visi susitvarkė savo gyvenimus?
Jį pervėrė karštas ir aitrus pyktis
Reikia perspėti Anabelą. Bent šitai juk gali padaryti. Tuojau pat privalo su ja susisiekti.
Spėliojimai žiūrovų sausakimšoje salėje dabar virto neramiais kuždesiais. Žmonės, kurie manė, kad Natanielis tyli siekdamas maksimalaus efekto, staiga suprato, kad nutiko kažkas siaubingo. Tyla virto murmesiu, murmesys – pašnekesiais.
Tarsi smūgio laukiantis kovotojas įtempęs pečius, Natanielis dar kartą pamėgino ištarti įžangines eilutes, bet dabar netgi nepajėgė jų prisiminti. Laiko skylės įtrauktas į praeitį, jis jautėsi taip, tarsi sluoksnis, kuriuo buvo atsitvėręs nuo pasaulio, paprasčiausiai ištirpo.
Likęs be priedangos, Natanielis buvo priverstas įsinerti į vienintelio veikėjo, kurį visą gyvenimą vengė vaidinti, kailį.
Natanielio Vulfo.
Praėjusį kartą jis nuvylė ją. Šį kartą taip tikrai nenutiks.
– Ponai ir ponios… – Šaltas, beasmenis jo balsas nusklendė iki pat galinių eilių. Natanielis sąmoningai nežiūrėjo į priekyje sėdintį vyrą. Tik didžiausiomis valios pastangomis jam pavyko susivaldyti nenužengus nuo scenos, nečiupus jo už gerklės ir neparvertus ant žemės. – Šio vakaro vaidinimas atšaukiamas. Dėl pinigų grąžinimo prašau kreiptis į bilietų kasą.
Baigusi ruoštis pokalbiui Keitė pasukiojo skaudamus pečius ir išėjo iš kostiumų skyriaus. Užkulisiuose buvo nykiai tylu. Visi žiūrėjo į Natanielį Vulfą.
Akimirką ji stovėjo traukdama į save kvapus ir teatro atmosferą. Istorija buvo įsismelkusi į pastato sienas. Kiek žymių aktorių mynė šio teatro grindis?
Trumpam ji vėl virto šešiamete mergaite, su savo seserimi Paula žaidžiančia teatrą.
Keite, tu negali būti princese, nes esi per stora, o tavo plaukai garbanoti. Aš esu pati gražiausia, todėl ir būsiu princese. Gali mane aprengti.
Tai, kas prasidėjo kaip pareiga, virto aistra. Kai Paula nusprendė, kad tampymasis su savo kresna jaunėle sesute gadina įvaizdį, Keitė toliau rengė savo drauges. Kiekvieną vakarą po pamokų jos kurdavo vaidinimus, o pareiga nuspręsti, ką kuri turės vilkėti, tekdavo Keitei. Jai patiko eksperimentuoti su įvairiais deriniais, patiko iššūkis kurti kiekvieno herojaus
