apie Arielą, – sušnibždėjau.
Fuka nustebusi dėbtelėjo į mane.
– Jis pasakojo tau apie ją? Hmm. Taigi pati supanti, kad Ašas niekada nė nepažvelgs į paprastą mirtingąją, tik pusiau fėjūnę, nes nebuvo gražesnės sidhės už Arielą visoje Žiemos karalystėje. Jis neišduotų jos atminimo, netgi jeigu jūsų ryšio nedraustų įstatymas. Juk tu žinai apie įstatymą, ar ne?
Nebuvau nieko girdėjusi apie jokį įstatymą ir man jis nerūpėjo. Tiesa, nuojauta sakė, kad fuka nesitveria noru būti kamantinėjama, bet neketinau suteikti jai tokio malonumo. Tad neapsikentusi Tiaotinė, regis, nusprendė viską iškloti neprašoma ir šniurkštelėjusi prabilo.
– Tu vasarinė, – paniekinamai iškošė ji. – O mes žieminiai. Įstatymas draudžia Vasaros ir Žiemos fėjūnų sąjungą. Negali sakyti, kad pasitaiko daug tokių atvejų, bet kartais kokia puskvaišė Vasaros fėjūnė nusižiūri mūsiškį, arba atvirkščiai. Tada ir prasideda nemalonumai, nes Vasarai ir Žiemai kartu būti nelemta. Kai tik viskas išplaukia į paviršių, abiejų karalysčių valdovai įsako nedorėliams tuojau pat išsižadėti meilės. O jeigu nepaklūsta, visiems laikams ištremia juos į žmonių pasaulį, kad savo šventvagiškais santykiais nebadytų akių… Nors dažniau iškart nubaudžia mirtimi, – dėstė Tiaotinė. Galiausiai pridūrė, įbedusi į mane skvarbų žvilgsnį: – Taigi pati matai, kad Ašas neišduos karalienės ir savo dvariškių dėl paprastos mirtingosios. Todėl tau geriausia jį užmiršti. Verčiau susirask kokį apykvailį žemės sūnų, jeigu Mebė kada nors teiksis iš čia išleisti.
Pasijutau tokia sugniuždyta, kad net kvapą užspaudė. Bijojau, jog tuojau pradėsiu raudoti ir klykti. Įtūžis kunkuliavo krūtinėje, ašaros degino akis. Privalau nedelsdama bėgti iš čia, kuo toliau nuo negailestingos tiesos, kurią ką tik išrėžė Tiaotinė, kitaip neištversiu.
Prikandusi lūpą, kad sulaikyčiau ašaras, apsisukau ir išbėgau į Žiemos rūmų menes.
Pakeliui vos kaktomuša nesusidūriau su goblinu, kuris sušnypštė ir pradėjo kalenti dantimis, tamsoje subolavo kreivos iltys. Murmėdama atsiprašymus pasileidau tolyn. Koridoriaus gilumoje pastebėjau aukštą moterį su vaiduokliška balta suknele ir užverktomis paraudusiomis akimis, vengdama susitikimo nėriau į kitą atšaką.
Man reikėjo žūtbūt ištrūkti iš čia. Bent keletą minučių pabūti vienai gryname šaltame ore, kol dar neišprotėjau. Tamsūs koridoriai ir įvairių padarų knibždančios menės kėlė klaustrofobiją. Kartą Tiaotinė man parodė išėjimą iš rūmų – didžiules dvivėres duris. Ant vienų durų buvo išdrožinėtas besišypsantis, o ant kitų iškreiptas žiaurios grimasos veidas. Kad ir kiek paskui tų durų ieškojau, taip ir nepavyko rasti. Įtariu, Mebė užkeikė jas, norėdama paslėpti nuo manęs, o gal ir pačios durys žaidė slėpynių. Juk kartais Stebuklų šalyje taip nutinka. Mane siutino, kad niekaip negaliu pakliūti į spindintį snieguotą miestą, nors kasdien regiu jį pro miegamojo langą.
Netikėtai išgirdau triukšmą už nugaros ir atsisukusi pamačiau grupelę raudonkepurių, atžirgliojančių koridoriumi. Jų pamišėliškos geltonos akys grobuoniškai blizgėjo. Jie dar nepastebėjo manęs, bet kai pamatys, atsidursiu jų draugijoje viena ir bejėgė, toli nuo savo saugaus kambario, o juk raudonkepuriai visada alkani. Širdį persmelkė baimė ir aš nėriau už kampo.
O tada išvydau vestibiulio gilumoje dunksančias ieškomas duris. Dvivėres duris su dviem veidais: vienu besišypsančiu, kitu iškreiptu baisios grimasos – jie kėlė ir juoką, ir baimę. Dabar, kai pagaliau radau šias duris, suabejojau. Ar išėjus pavyks sugrįžti į vidų? Už rūmų slenksčio driekiasi bauginantis Žiemos fėjūnų miestas. Jeigu nepavyks įsiprašyti atgalios, galiu mirtinai sušalti arba sulaukti dar baisesnės lemties.
Už nugaros išgirdau pergalingus klyksmus. Raudonkepuriai mane pastebėjo.
Pasileidau prie durų stengdamasi nepaslysti, nes grindys buvo nulietos iš spalvoto ledo. Tiesus kaip pieštukas liokajus, apsirengęs juodu kostiumu, abejingai žvelgė į mane. Ant pečių krito sulaižyti žili plaukai. Išsprogusios apskritos akys, primenančios žėrinčias veidrodžio šukes, nė nesumirksėjo. Nesukdama dėl jo galvos pastūmiau duris su grimasos iškreiptu veidu, bet jos nepasidavė.
– Nusprendėte pasivaikščioti, panele Čeis? – paklausė liokajus, pakreipęs kiaušinio formos galvą.
– Tik minutėlę, – patikinau ir toliau galynėjausi su durimis, bet mano pykčiui persikreipęs veidas, išraižytas ant jų, pradėjo juoktis iš manęs. Aš neatšokau ir nė neaiktelėjau, nes Stebuklų šalyje spėjau patirti dar ir ne tokių dalykų, tik baisiai įtūžau. – Tikrai netrukus grįšiu, garbės žodis, – pridūriau.
Prie plyšojančių juoku durų dar prisidėjo raudonkepurių baubimas ir aš neapsikentusi spyriau į duris, kad net nuaidėjo.
– Kad jus kur velniai griebtų, prietrankos, atsidarykite greičiau!
Liokajus atsiduso ir paaiškino:
– Jūs pasirinkote ne tą durų pusę, panele Čeis.
Jis palinko į priekį ir pastūmė antrąją pusę, durys girgždėdamos prasivėrė, o besišypsantis veidas ant jų saiga niūriai dėbtelėjo į mane.
– Malonėkite būti apdairi, kai vaikščiosite anapus, – pabrėžtinai mandagiai kreipėsi dvariškis. – Jos didenybė baisiai supyktų, jeigu jūs… hmm… nuspręstumėte pabėgti. Aš, žinoma, įsitikinęs, kad taip nepasielgsite. Juk tik per karalienės malonę iki šiol nesušalote ir nebuvote suėsta.
Į vestibiulį įsisuko ledinė šalčio banga. Už durų manęs laukė žvarba ir tamsa. Grįžtelėjusi į raudonkepurius, kurie tykojo šešėliuotoje koridoriaus prietemoje nuožmiai šiepdami dantis, aš sudrebėjau ir išpuoliau į sniegynus.
Lauke spaudžiantis šaltis vos neprivertė nerti atgal. Kvėpuojant virto garo tumulai, ledinės adatos badė nepridengtas kūno vietas, jos pradėjo tvinkčioti ir degti. Priešais mane kaip ant delno plytėjo speigo sukaustytas rūmų kiemas. Medžius, gėlynus, fontanus ir statulas dengė skaidriausio ledo sluoksnis. Tai šen, tai ten iš žemės kyšojo aštriabriauniai kristalai, kai kurie iš jų aukštesni už mane. Ant fontano atbrailos sėdėjo jaunutės fėjūnės, pasipuošusios švytinčiais baltais apdarais. Ilgi žydri plaukai vilnijo per nugarą. Pastebėjusios mane jos ėmė kikenti prisidengusios burnas ir pakilo. Žydrai nulakuoti nagai blausiai spindėjo prietemoje.
Aš pasukau į kitą pusę. Po kojomis girgždėjo sniegas, batai grimzdo į pusnis, palikdami gilius pėdsakus. Anksčiau būčiau stebėjusis, kaip čia yra, kad po žeme sninga, bet laikui bėgant susitaikiau su mintimi, jog fėjūnų valdose pamatysi ko nematęs. Tiesą sakant, neturėjau supratimo, kur einu, bet judėti buvo geriau, nei stypsoti vietoje.
– Kurgi išsiruošei, puskrauje?
Aplinkui sūkuriavo snaigės badydamos veidą adatėlėmis ir lipindamos akis. Kai pūgos gūsis prašvilpė, pamačiau, kad mane apsupo keturios fėjūnės, kurias ką tik buvau pastebėjusi sutūpusias ant fontano krašto. Lieknos ir puošnios blyškiaveidės gražuolės su blizgančiais plaukais užspeitė mane tarsi vilkių ruja, jų putlias blyškias lūpas iškreipė grėsmingos šypsenos.
– Žinai, Sniege, tu buvai teisi, – pareiškė viena ir paniekinamai
