liekna it žilvičio šakelė fėjūnė su nuodingai žaliomis sruogomis žydruose plaukuose nužvelgė mane šaltomis mėlynomis akimis, prisiartino ir bandė pastumti. Aš tvirtai įsispyriau kojomis į žemę ir jos žvilgsnis tapo dar grėslesnis. Vos prieš metus tikriausiai tebūčiau bejėgiškai nusišypsojusi ir puolusi nuolankiai linkčioti, sutikdama su viskuo, ką jos sako, kad tik paliktų ramybėje. Bet dabar viskas kitaip. Tiesą sakant, teko matyti ir nepalyginamai baisesnių priešininkų nei šios lepūnėlės.
– Kuo galiu jums pasitarnauti? – paklausiau kaip įmanydama ramesniu balsu.
Fėjūnė šyptelėjo. Toli gražu ne maloniai.
– Man tiesiog įdomu, kaip tokia nelemta puskraujė išdrįso kalbėti su princu Ašu tarsi su sau lygiu. – Ji prunkštelėjo ir paniekinamai išrietė lūpas. – Jeigu aš būčiau Mebė, kaipmat būčiau užšaldyčiusi tau gerklę vien už tai, kad išdrįsai į jį pažvelgti.
– Tačiau tu nesi karalienė, – atkirtau žiūrėdama jai tiesiai į akis. – O štai aš jos viešnia, tad abejoju, kad ji pritartų tavo elgesiui. Gal geriau mudvi apsimeskime, jog nepastebime viena kitos. Taip išvengsime daugybės rūpesčių.
– Ar tu nesupratai manęs, puskrauje? – Sniegė prisislinko dar arčiau, beveik lietė skruostą gražia nosele. – Vien jau pažvelgusi į mano princą nusipelnei bausmės. O kai išdrįsai jį užkalbinti, man net bloga pasidarė. Nejaugi nesupranti, kad keli jam pasibjaurėjimą? Kitaip ir būti negali, turint galvoje, kad esi Vasaros fėjūno ir dvokiančios mirtingosios išpera. Todėl mes negalime į tai ramiai žiūrėti.
„Ji vadina Ašą savo princu“, – tariau sau mintyse.
Ar aš teisingai išgirdau? Spoksojau į ją ir man knietėjo leptelėti kvailystę: „Keista. O jis niekada nepasakojo apie tave.“ Vis dėlto nors Sniegė ir elgėsi kaip išlepinta turtingų tėvų dukrelė iš mano mokyklos, ji fėjūnė. Prisiminiau apie tai pačiu laiku, nes jos akys taip patamsėjo, kad net vyzdžių nebesimatė.
– Taigi, – iškošė Sniegė, atsitraukė ir apdovanojo mane atsainia šypsena. – Padarysime štai ką. Tu, puskrauje, prisieksi, kad nuo šiol nė nepažvelgsi į mano mielojo Ašo pusę. O jeigu išdrįsi sulaužyti priesaiką, išlupsiu tau žvairas akis ir nešiosiu kaip pakabutį ant kaklo. Mano supratimu, tai teisingas susitarimas?
Kitos draugužės pradėjo kikenti. Jų juoke pasigirdo plėšrūniškos gaidelės, tarsi jos būtų nekantravusios mane gyvą suplėšyti į gabalus. Galėjau patikinti Sniegę, kad jai nėra dėl ko nerimauti. Juk Ašas vis tiek neapkenčia manęs, tad kokia prasmė grasinti. Tačiau nepatikinau. Tik prisiartinau prie jos, pažvelgiau tiesiai į akis ir paklausiau:
– O jeigu aš atsisakysiu prisiekti?
Stojo tyla. Pajutau, kad tapo dar žvarbiau, ir drąsinau save prieš artėjantį susirėmimą. Protu suvokiau, jog veltis į muštynes su fėjūnėmis – paika mintis. Man gali kaip reikiant iškaršti kailį, užkeikti arba iškrėsti dar kokią nors kiaulystę. Ir tegul! Jau gana nesibaigiančių puldinėjimų ir ašarų, pasislėpus mokyklos tualete. Jeigu šita nelemta kalė nori kautis, labai prašom. Aš irgi ne iš kelmo spirta.
– Argi ne mielas vaizdelis, – pasigirdo pasalūniškai ramus balsas, kai, regis, teliko akimirka iki užverdant tikrai velniavai.
Mes krūptelėjome ir pamatėme iš pūgos išnyrantį aukštą siluetą su besiplaikstančiais balto apsiausto skvernais. Aštrių bruožų veidas buvo kupinas pasipūtimo ir pašaipos.
– Princas Rovanas! – sušuko Sniegė.
Atėjūnas išsiviepė, primerkęs ledo vaiskumo akis.
– Atleiskite, mergaitės, – prabilo jis ir stojo tarp mūsų, tad fėjūnių rujai teko atsitraukti per kelis žingsnius. – Nenorėjau trukdyti jūsų širdingo pašnekesio, bet noriu trumpam pagrobti iš jūsų puskrauję.
Sniegė pražydo šypsena. Visa iš jos sklidusi neapykanta išgaravo be pėdsako.
– Suprantama, jūsų kilnybe, – sučiulbo ji, tarsi gavusi nuostabią dovaną. – Jūsų valia. Mes tik palaikėme jai draugiją.
Norėjau įterpti kandžią pastabą, bet Rovanas nusišypsojo, lyg būtų patikėjęs jos žodžiais, ir mieląjį pulkelį it vėjas nupūtė.
Kai tik fėjūnės pradingo iš akių, princo šypsena virto kvailo pasitenkinimo grimasa. Jis vogčiomis metė į mane geidulingą žvilgsnį ir aš akimirksniu sunerimau. Žinoma, jis išgelbėjo mane nuo Sniegės ir jos harpijų, tačiau kažin ar iš kilnių paskatų.
– Vadinasi, tu esi Oberono ir mirtingosios dukra, – saldžiai prakalbo princas, patvirtindamas mano būgštavimus.
Rovanas pradėjo apžiūrinėti mane nuo galvos iki kojų ir aš pasijutau labai nejaukiai, tarsi būčiau nurenginėjama žvilgsniu.
– Mačiau tave Eliziejuje praėjusį pavasarį. Tada man atrodei… aukštesnė.
– Apmaudu, kad nuvyliau jus, – šaltai atsiliepiau.
– O ne, anaiptol, – paprieštaravo princas ir nusišypsojo nenuleisdamas akių nuo mano krūtinės. – Nė truputėlio.
Jis pašaipiai prunkštelėjo ir pasisukęs pamojo sekti iš paskos.
– Eikš, princese. Pasivaikščiokime. Noriu kai ką tau parodyti.
Palaikyti draugiją Žiemos žemių karalaičiui man visai nesinorėjo, tačiau nebuvo dingsties mandagiai atsisakyti, ypač kai jis ką tik išgelbėjo nuo rimtų nemalonumų. Todėl nusekiau paskui jį į priešingą kiemo pusę, kur dunksojo ledo skulptūros ir darė snieguotą peizažą klaikų ir nežemišką. Vienos iš jų stovėjo tiesios ir išdidžios, kitos atrodė nusižeminusios ir susigūžusios su iškeltomis rankomis, tarsi dangstytųsi iš baimės. Žvelgiant į nepaprastai tikroviškas pozas nupurtė šiurpas. „Na ir makabriškas Žiemos karalienės skonis“, – pagalvojau.
Rovanas sustojo prie vienos skulptūros, padengtos padūmavusio ledo pluta. Pro opalo atspalvio sluoksnį beveik nesimatė veido bruožų. Staiga aš pastėrau supratusi, kad tai visai ne skulptūra. Iš ledinio kalėjimo žvelgė žmogus su praviroje burnoje sustingusiu siaubo šūksniu, ištiesęs į priekį ranką. Išplėstos mėlynos akys žvelgė į mane.
Staiga nelaimėlis sumirksėjo.
Aš atšokau ir vos nesuklykiau. Žmogus dar kartą suklapsėjo blakstienomis, nukreipęs į mane paklaikusias maldaujamas akis. Pamačiau, kaip sudrebėjo lūpos, tarsi vargšas būtų mėginęs ką nors man pasakyti, bet nevaliojo dėl surakinusio ledo, kuris sušaldė ir atėmė jėgas. Neįsivaizdavau, kaip jis išvis kvėpuoja.
– Nuostabu, ar ne? – paklausė Rovanas, nenuleisdamas nuo skulptūros susižavėjimo kupino žvilgsnio. – Taip Mebė baudžia prasikaltusiuosius. Jie mato, girdi ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui, taigi puikiai supranta, kas jiems nutiko. Jų širdis plaka, protas lieka šviesus, be to, jie nesensta. Tai amžini laiko įkaitai.
– O kaip jie kvėpuoja? – pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.
– Niekaip, – paikai
