akys žybtelėjo, kambarys prisipildė įtampos.
– Kaip ir tu.
Staiga jie virto dviem priešininkais, stovinčiais skirtingose neįveikiamos sienos pusėse.
– Tai netiesa, taip kalbėti nesąžininga, – pro dantis iškošė Džeslina, stengdamasi užgniaužti krūtinėje siautėjančius jausmus. – Man nebuvo vietos… – Ji nutilo nebegalėdama ir nebenorėdama tęsti. Tai buvo sena istorija, viskas jau seniai nebeteko reikšmės. Liūdna, kad jie aptarinėja devynerių metų senumo įvykius, juo labiau kai jos gyvenime jau yra kitas žmogus – labai jai svarbus žmogus.
– Kas iš tikrųjų tave čia atvedė, karaliau Ferai?
Šarifo skruostų raumenys įsitempė, jis prisimerkęs kritiškai nužvelgė Džesliną nuo galvos iki kojų.
– Jau sakiau. Tu man reikalinga. Ketinu pasiūlyti darbą.
Pasirodo, jis kalba rimtai. Viskas dėl darbo. Dėl mokymo.
Sukrėsta iki širdies gelmių Džeslina nukaito. Nurijusi gumulą gerklėje ji pažvelgė aukštyn į Šarifą ir nervingai nusišypsojo.
– Aš jau turiu darbą.
– Akivaizdu, kad ne tokį jau gerą, – atsakė Šarifas, mostelėjęs į senas klasės lentas, apdaužytas sienas ir suklerusius baldus.
Džeslina neketino nusileisti iki jo lygio, leisti jam tyčiotis, ieškoti priekabių ar kitaip kritikuoti.
– Ačiū už pasiūlymą, bet šis darbas man labai patinka.
– Gal apsigalvotum, jei pasakyčiau, kad darbas tik vasarai?
– Ne, – dar aukščiau kilstelėjusi smakrą įžūliai atrėžė Džeslina.
– Kodėl?
Ji jau norėjo leptelėti, kad neprivalo jam aiškinti ir nėra jam nieko skolinga. Bet tai tik laiko švaistymas. Tiesą sakant, ne praeitis ją varžė – galvojo apie ateitį. Jau turėjo planų – šią vasarą ketino vykti į nuostabią aštuonių su puse savaičių kelionę. Dvi savaites praleis Kvinslende, Australijoje, po to slidinės Naujosios Zelandijos kalnuose, aplankys galybę muziejų ir teatrų, mėgausis puikiu maistu Sidnėjuje, Melburne ir Oklende.
– Todėl, kad… ne.
– Sugrįžtum prieš pat prasidedant naujiems mokslo metams, – neatlyžo Šarifas, jo tonas buvo toks ramus ir nepermaldaujamas, kad Džeslina net pašiurpo.
– Tu panašus į mano mokinius, kurie nesiklauso, ką jiems sakai.
Šarifas niūriai nusišypsojo.
– Tu net neapsvarstei mano pasiūlymo.
– Nėra ką svarstyti, – atšovė Džeslina, negalėdama atsistebėti, kad jis toks arogantiškas. – Turiu planų, kurių negaliu pakeisti. Net dėl tavęs.
Šarifas prisimerkė išgirdęs tokį jos toną. Neketino būti šiurkšti, bet jautėsi nesmagiai, todėl atsakė gana aštriai. Jai nepatiko, kad Šarifas it koks bokštas stūkso virš jos stalo ir diktuoja savo sąlygas, tarsi būtų savo rūmuose, o ne jos klasėje. Be to, jis mygo ją priimti pasiūlymą ir visiškai nekreipė dėmesio į jos jausmus ir poreikius.
– Dėkoju, kad prisiminei mane ir pasiūlei darbą, karaliau Ferai, tačiau atsakymas toks pat – ne.
– Mokėsiu tau dvigubai didesnį atlyginimą…
– Liaukis! – šūktelėjo Džeslina per visą klasę ir tėškė ant stalo sunkų vadovėlį. – Mano sprendimas neturi nieko bendra su pinigais. Man jie nerūpi. Gali mokėti kad ir du tūkstančius dolerių per dieną – man nusispjauti! Manęs tai nedomina. Nedomina. Supratai?
Klasėje stojo tyla. Mirtina tyla.
Šarifas pats kaltas, kad ji prarado savitvardą, – nusprendė Džeslina. Jis visiškai nesiklauso, kas jam sakoma.
– Aš išvykstu atostogų, – pridūrė ji atlošusi pečius – net susidūrus jųdviejų žvilgsniams ji neketino leistis įbauginama. Jų santykiai nutrūko prieš daugelį metų ir nebuvo jokio pagrindo – nei profesinio, nei asmeninio – viską pradėti iš naujo. – Išvykstu šįvakar.
Šarifo veidas tapo dar griežtesnis – atrodė it iš akmens iškaltas.
– Atostogas gali atidėti kitai vasarai. Man tavęs reikia.
Džeslina nepajėgė sulaikyti isteriško juoko.
– Tau manęs reikia? Čia tai bent pokštas, karaliau Ferai. Tikrai labai juokinga.
Tačiau Šarifas nesijuokė, tik suraukė antakius ir žvelgė į ją žvilgančiomis pilkomis akimis.
– Pasakyk bent vieną rimtą priežastį, kodėl net nesvarstai galimybės man dirbti.
– Galiu pasakyti bent tris, – atsakė Džeslina, skubiai kraudama užduočių vadovėlius vieną ant kito. – Mokslo metai ką tik pasibaigė ir man reikia pailsėti. Esu suplanavusi nuostabias atostogas – keliausiu po Australiją ir Naująją Zelandiją. Už viską jau sumokėta. Ir paskutinis, ko gero, pats svarbiausias dalykas: kartą aš jau buvau tavo mergina ir visiškai netrokštu…
Džeslinos žodžius nutraukė mokyklos priešgaisrinė signalizacija. Ji užkaukė taip netikėtai ir garsiai, kad sekundės dalį Džeslina stovėjo sustingusi, nepajėgdama nė pajudėti. Kitą kartą ji būtų čiupusi žurnalą ir sparčiai išvedusi mokinius iš mokyklos, tačiau šįkart klasėje vaikų nebuvo ir jų saugumu rūpintis nereikėjo.
Staiga klasės durys atsidarė ir į vidų įsiveržė du stambūs vyrai tamsiais drabužiais. Rankose jie laikė parengtus ginklus. Vienas iš jų kažką pasakė Šarifui, šis tik linktelėjo ir pasisuko į Džesliną.
– Ar dažnai taip atsitinka?! – garsiai paklausė jis, stengdamasis perrėkti kurtinantį sirenos staugimą.
– Ne! – riktelėjo ji, imdama rankinę, portfelį ir trumpą švarkelį – buvo atstulbusi, kad Šarifo apsaugos komanda sureagavo žaibiškai. Bet ko čia stebėtis. Juk Šarifas turėjo apsauginių net tada, kai jie gyveno Londone. – Spėju, kad pavojus netikras, – išsiblaškiusi pridūrė. – Turbūt mokyklos absolventai pokštauja mokslo metų baigimo proga. Jie mėgsta pašėlioti. Tačiau mums vis tiek reikia išeiti, grįžti galėsime tik tada, kai leis priešgaisrinės saugos inspektorius.
Ji buvo ką tik nukabinusi nuo kėdės atkaltės švarkelį, kai staiga įsijungė lubose įmontuoti priešgaisrinės saugos purkštuvai ir užpylė klasę su visais joje esančiais žmonėmis šilta vandens srove.
Čiupęs nuo stalo Džeslinos portfelį ir rankinę Šarifas šūktelėjo:
– Eime!
Koridoriuje, kuris jungė klases, buvo slidu nuo pribėgusio vandens. Bėgdami koridoriumi link laukujų durų jie girdėjo atvažiuojančių gaisrinių automobilių sirenas ir
