ji ir išsigręžusi sijono kraštą nusišluostė rankas į šonus. – Tikrai nuoširdžiai atsiprašau dėl to, kas įvyko. Mes taip didžiuojamės savo mokykla, o štai kas nutiko – jūs permirkote iki siūlo galo…
– Mes visi permirkome, – atsakė jai Šarifas, – ir sėkmingai išdžiūsime. – Jis žvilgtelėjo pro direktorę į mokyklos pastatą, kurį jau apžiūrinėjo gaisrininkai, norėdami įsitikinti, ar tikrai viduje niekas nedega. – Panelės Hiton klasė užpilta. Ar visose bus tas pats?
– Manau, kad taip. Įvesta nauja automatinio gaisro gesinimo sistema. Šiais metais ją sumontavome vykdydami mokyklos tarybos rekomendaciją. Reikia pripažinti… – daktarė Medoks stabtelėjo ir nusibraukė nuo kaktos šlapius žilus plaukus, – kad veikia šiek tiek per gerai.
– Tačiau buvo verta įsivesti, jeigu padeda gelbėti žmonių gyvybes, – įsiterpė Džeslina, imdama savo daiktus iš Šarifo. – Knygas ir kilimus lengva pakeisti naujais. Laimei, mokykla apdrausta. Liko beveik trys mėnesiai iki naujų mokslo metų pradžios, pakaks laiko viskam sutvarkyti.
– Gal žadate tam paskirti savo atostogas, panele Hiton? – irzliai paklausė daktarė Medoks. – Kol vyks remonto darbai, kažkam teks likti čia ir juos prižiūrėti.
– Kaip supratau, panelė Hiton jau turi planų, – ramiai įsiterpė Šarifas ir atsukęs nugarą daktarei Medoks atidžiai pažvelgė į Džesliną. – Palydėsiu tave iki automobilio.
– Aš neturiu automobilio, – tarė ši, užsimetusi ant peties rankinę. – Namo važiuoju taksi.
Šarifas suraukė antakius.
– Bet juk moki vairuoti.
– Automobilis brangiai kainuoja, o man patinka važinėtis taksi. Jokių rūpesčių, niekas nesikabinėja.
Niekas nė nemėgintų, Džeslina žinojo, kad Šardžoje tai nepriimta.
Džeslina mylėjo šį kraštą, kurį laikė naujaisiais savo namais. Nors naktinis gyvenimas čia ne toks prašmatnus kaip Dubajuje, be to, ir verslas sukasi ne tokiu pašėlusiu ritmu, Šardžoje liko savotiško žavesio ir elegancijos, ko Dubajuje, tame dangoraižių ir dirbtinės salos rojuje, tektų gerokai paieškoti.
Šardža buvo tylesnis ir mažesnis miestas, kuriame – mažiau blizgučių ir beprotiško švaistymosi pinigais. Džeslina dievino didingus bulvarus su iš kraštų augančiomis palmėmis ir patrauklius daugiaaukščius pastatus miesto centre. Būdavo malonu po jį pasivaikščioti, o prireikus galėdavo sėsti į taksi. Taip išvengė rūpesčio, kur pastatyti automobilį. Šiame mieste Džeslina jautėsi kaip namie. Gyventi čia buvo jauku.
– Ką gi, parvešiu tave namo, – pareiškė Šarifas ir linktelėjo galvą sargybiniams, duodamas ženklą, kad yra pasirengęs išvykti. – Mano automobilis netoliese.
Džeslina jau pastebėjo limuziną ir du juodus palydos automobilius, bet neketino priimti pasiūlymo pasivažinėti.
– Aš mieliau susistabdysiu taksi, – atsakė Džeslina ir skubiai žvilgtelėjo į laikrodėlį ant rankos. – Jeigu pavyks, tai dar spėsiu išvengti popiečio eismo kamščių.
Ji palieka.
Ji mane palieka.
Negalėdamas tuo patikėti karalius Šarifas kietai sukando dantis – rodės, iš apmaudo nusikąs liežuvį. Bet nežinojo, ką kita daryti, nes priešingu atveju galėjo pasakyti ką nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis.
Nors kažin, ar tikrai gailėtųsi.
Šią minutę jis troško vienintelio dalyko – pastatyti Džesliną Hiton į vietą.
– Aš tave parvešiu, – pakartojo Šarifas, jo lūpose nušvitusi maloni šypsena nieko gera nežadėjo. – Primygtinai reikalauju.
Džeslina pakėlė į jį akis. Šarifas matė, kaip ji suspaudė putlias lūpas ir burna tapo panaši į tamsiai raudoną rožės žiedą. Akyse žybtelėjo karštos ugnys, ji pasilenkė į priekį ir tyliai sušnabždėjo:
– Aš tau nedirbu, karaliau Ferai, nesu viena iš tavo pavaldinių. Tu nieko negali iš manęs reikalauti. Labai apgailestauju, jūsų didenybe, tačiau jūsų jurisdikcija manęs nesiekia.
Ji vėl pasakė ne. Ir vėl tiesiai šviesiai jį atstūmė. Šarifas suraukė antakius, stengdamasis neprarasti savitvardos.
Jau daug metų niekas nėra atsisakęs jam paklusti. Žmonės nesakydavo jam ne. Žmonėms jo reikėjo. Jie virtinėmis ėjo pas Šarifą ir prašė paslaugų, pagalbos, paramos.
Jis nužvelgė blyškų ovalo formos veidą, tada žvilgsniu nuslydo tamsiais plaukais, lenktais antakiais, šiltomis akimis, kuriose dabar degė pasipiktinimo liepsnelės, ir sustojo ant ryžtingo smakro. Iki šiol nepastebėjo, koks ryžtingas jos smakras. Ir nesuprato, kad Džeslina – baisi užsispyrėlė.
Kai juodu susipažino, Džeslina buvo palūžusi. Ir sužalota tiesiogine to žodžio prasme, nes papuolė į avariją, per kurią žuvo abi jo seserys. Džeslina gulėjo ligoninėje, jos kūne nebuvo nė vieno sveiko lopinėlio.
Bet dabar ji nebeatrodo palūžusi.
– Aš tau nepatinku, – tarė Šarifas ir vos nepradėjo juoktis, taip neįtikimai jam nuskambėjo šie žodžiai.
Nors jis ir pyko, kad Džeslina ramiai veja jį šalin it įkyrią musę, vis dėlto tai jį stebino ir intrigavo. Vis šis tas nauja. Viduriniųjų Rytų šalies, kurioje jau dešimt metų visi džiaugiasi taika ir ekonominiu stabilumu, karalių Šarifą pastaruoju metu buvo sunku kuo nors nustebinti, o intrigos jo gyvenime nebūtumei radęs nė su žiburiu.
Džeslina nenuleido nuo jo akių, jos sielą draskė prieštaringi jausmai.
– Nepasakyčiau, kad nepatinki, tik aš tavimi nepasitikiu.
– O kodėl, po galais, negali manimi pasitikėti?
Džeslina permetė rankinę ant kito peties, nuo šlapio švarkelio, kurį turėjo persisvėrusi ant rankos, kapsėjo vandens lašai.
– Todėl, kad tu nebesi Šarifas, kurį aš pažinojau. Dabar esi karalius Šarifas.
– Džeslina, – tyliu, švelniu balsu staiga prakalbo Šarifas, aiškiai įskaudintas, kad abejojama jo padorumu. – Atleisk, jei tave įžeidžiau. Tikrai to nenorėjau. Susiradau tave, norėdamas prašyti pagalbos. Norėčiau tau viską paaiškinti.
Džeslina žvilgtelėjo į Šarifo limuziną ir pustuzinį vyrų tamsiais akiniais, kurie įdėmiai stebėjo aplinką ir laukė šeimininko nurodymų.
– Rezervavau bilietą į naktinį reisą ir neketinu keisti savo planų.
– Tai gal vis dėlto leisi parvežti tave namo?
Džeslina pasuko galvą ir pažvelgė į Šarifą. Jos drėgni tamsūs plaukai švelniomis garbanėlėmis supo veidą.
– Aš neketinu keisti savo
