koncerte bus viena iš solisčių. Ji mintimis peržvelgė repertuarą: du Šopeno noktiurnai buvo gana lengvi, bet Listas – klastingas! Ką gi, šiek tiek repeticijų, ir viskas bus nepriekaištinga. Gaila, kad šiais metais jie nebesurengė iškilmių, kurias tėvas kiek anksčiau buvo pažadėjęs jos gimimo dienai, bet užtenka ir tokio, koks yra, Sofijai nėra ko per daug norėti.
Mergina kiek suraukė antakius. Tėvui nebūdinga taupyti muzikos sąskaita. Nuo tada, kai pradinių klasių mokytoja pasakė, kad Sofijai būtina lankyti fortepijono pamokas, tėvas užsidegė. Mielai mokėjo už jos gabumų, kad ir kokie šie būtų, lavinimą. Taip, ji nebuvo muzikos genijus. Tai žinojo ir su tuo susitaikė. Muzikos pasaulyje genijus galima suskaičiuoti. Sofija jiems nepavydėjo, nes žinojo, kad ir labai talentingiems muzikantams sunku pragyventi iš muzikos. Buvo patenkinta, kad yra gabi, atsidavusi ir… neprofesionalė. Be to, su gailesčiu pripažino, kad jai geriau, nes nereikia užsidirbti pragyvenimui. Net baigusi koledžą ji gali toliau groti ir negalvoti apie pinigus. Sofija gali muzikuoti savo malonumui ir, tikėtina, kitų žmonių malonumui.
Žinoma, tėvui patinka klausytis, kaip ji skambina. Ir vėl lūpas perkreipė liūdna šypsena. Jis galbūt ir yra didžiausias jos gerbėjas, bet neturi muzikinės klausos.
Tėti, tai Hendelis, o ne Bachas!
Girdėjo save švelniai pasijuokiančią iš tėvo žinių.
Kaip pasakysi, Sofija, brangioji, kaip pasakysi, – meilikaujamai atsakydavo Edvardas Grantonas.
Jis visuomet buvo jai meilus ir Sofija tai vertino. Nors puikiai suprato, kad tėtis yra pasiryžęs dėl jos padaryti viską, bet niekada nesinaudojo šia privilegija, tik norėjo muzikuoti. Be to… Žinojo, kodėl tėvui labai patiko ją lepinti. Akyse šmėkštelėjo liūdesio šešėlis. Tėvas tik ją ir teturėjo.
Mamą prisimena labai miglotai.
Merginos atmintyje ji išliko dainuojanti – žemas tyras balsas niūniuojantis jai, kūdikiui, lopšinę. Tik tiek.
Štai iš ko paveldėjai talentą, – nuolat kartojo tėvas. – Iš mamos, savo nuostabiosios mamos. Ir kai jis giliai atsidusdavo, Sofijos širdį suspausdavo liūdesys.
Taigi, ji leido būti lepinama, nes tai patiko tėvui, o ji nenorėjo iš jo atimti šio malonumo. Ji labai stengėsi neišlepti. Nors puikiai suprato, kad, palyginti su kitais studentais, tokia yra. Tėvas net nesvarstydamas galėjo sumokėti už mokslus koledže, Sofijai niekada nereikėjo imti paskolų mokslams. Ji ir toliau gyveno puikiuose namuose, Holando parko pašonėje, galėjo groti geriausiais muzikos instrumentais, rengtis gražiais drabužiais, nes tėvui patiko matyti ją dailiai apsirengusią.
Mieloji, tu labai panaši į savo mamą, – sakydavo. – Ji tavimi didžiuotųsi. Kaip ir aš.
Ką gi, ji troško, kad tėvas didžiuotųsi, norėjo matyti jį besišypsantį. Ir vėl susiraukė. Kelis paskutinius mėnesius, tiksliau, nuo jos gimtadienio, tėtis šypsojosi retokai.
Ne, jis nebuvo piktas ar irzlus, tiesiog… susirūpinęs. Susimastęs.
Kartą, kai buvo ypatingai susirūpinęs, Sofija paklausė, kas vyksta. Tačiau jis teatsakė:
O, tai tik rinka… Tik rinka. Reikalai pasitaisys. Visada taip būna. Tai cikliškas procesas.
Kurį laiką ji dėl jo jaudinosi. Tačiau vėliau sutelkė dėmesį į artėjančius egzaminus. Jiems įpusėjus prasidėjo atostogos ir pasitaikė proga kartu su koledžo bendrakursiais apsilankyti Vienoje. Ji įsitvėrė šios minties ir galvojo, kad tėtis, pamatęs, kiek tai kainuoja, gali nesutikti, tačiau jis įteikė čekį, padengusį visas išlaidas.
Kelionė, kaip ji ir tikėjosi, buvo nuostabi. Nes surengta papildoma ekskursija į Zalcburgą – ji negalėjo jos atsisakyti, nors kainavo daug. Tačiau kelionė buvo verta tų pinigų. Atsidėkodama iš kelionės ji tėčiui parvežė didžiulę marcipaninių saldainių Mozartkugeln [Mozartkugeln – tradiciniai apvalūs šokoladiniai saldainiai su marcipano įdaru. Buvo sukurti 1890 m. Zalcburge, Austrijoje, ir pavadinti kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto garbei. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] dėžę. Tėtis padėkojo. Buvo susirūpinęs, rodos, ši būsena buvo nuolatinė. Jis klausėsi išsiblaškęs, kai Sofija linksmai pasakojo apie nuostabius dalykus, kuriuos teko patirti ir pamatyti. Tuomet patraukė į savo darbo kambarį.
Brangioji, turiu paskambinti, – tarė, ir Sofija daugiau tą vakarą jo nematė.
Tai buvo nebūdinga tėčiui – iki šiol jam jos draugija buvo maloni. Kitos dienos rytą per pusryčius mergina giliai atsiduso ir paklausė, ar viskas tvarkoje.
Dabar nenoriu, kad jaudintumeis dėl dalykų, dėl kurių neturėtum jaudintis, – ryžtingai atsakė. – Versle būna ir pakilimų, ir nuopuolių. Dabar recesija – ji paveikė visus. Tik tiek.
Tai viskas, ką pasakė. Antra vertus, jis niekada su ja nesikalbėjo apie verslą. Vargu ar ji turi bent menkiausią suvokimą, kuo verčiasi Granton Plc – nuosavybė, finansai ir panašiai. Ir nors suprato, kad turėtų labiau domėtis, puikiai žinojo, kad to nedarys. Taip pat žinojo, kad tėtis to nenorėtų. Jis buvo labai rūpestingas, bet senamadiškas. Jis labiau norėtų, kad Sofija domėtųsi menais, muzika. Vienintelis jos sąlytis su verslu buvo šeštoje klasėje, tada, kai tėtis pasikvietė verslo partnerius, o Sofijai reikėjo juos priimti.
Malonios mintys nuolat sukosi Sofijos galvoje, ji išėjo iš parko. Gatvėje buvo tylu, kvepėjo žydinčiais migdolais, ji pasimėgaudama įkvėpė ir pasuko šaligatviu link namų. Mergina pakeliui į tėvo namus sustojo ir grožėjosi nuo žiedų apsunkusiomis medžių šakomis. Gatvėje buvo šioks toks judėjimas ir ji jau žengė į kelią, ranka siekė rausvai oranžinių ir baltų žiedų šakos, kai išgirdo galingą automobilio gaudesį, sklindantį iš gatvės. Jis kaipmat patraukė jos žvilgsnį.
Žemas, didžiulis, juodas kaip degutas automobilis su žinomos firmos logotipu ant pailginto variklio dangčio, atverčiamas stogas. Vairuotojas.
Sofija pajuto, kaip nevalingai prasižiojo. Oho! Jei būtų renkamas Ponas Nuostabusis, tai šis vyras tikrai pretenduotų į šį titulą! Juodi kaip ir automobilis plaukai, viena ranka nerūpestingai gulėjo ant nuleisto lango, balti rankogaliai, šmėkštelėjęs tamsiai raudonas šilkinis kaklaraištis ir veidas, – ak – dailus profilis, – ak, ak, – ir tamsios akys, dėl kurių būtų galima numirti…
Ji tiesiog spoksojo, kai jis pravažiavo pro šalį. Stovėjo lyg stabo ištikta.
Mergina net nepastebėjo, kaip jis pasisuko, šiek tiek, kad pažvelgtų į ją pro automobilio veidrodėlį. Jame mergina puikiai atsispindėjo – stovėjo ramiai, ilgais šviesiais plaukais, plevėsuojančiu ilgu žydru čigoniško stiliaus sijonu, ranka panirusi į žydinčių migdolų šakas, ant jos krinta žiedlapiai, apšviesta saulės spindulių.
Automobilis, rodos, sekundei sulėtino greitį, tuomet vėl pradėjo važiuoti greičiau ir pasuko už kampo. Sofija atsiduso ir pasuko ta pačia kryptimi. Po penkių minučių buvo prie namų durų – žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio juodo spindinčio monstro.
Vairuotojo nematyti.
Gal jis naujas kaimynas?
Ji sumišo.
Tikriausiai pas kažką atvyko.
