style="font-size:15px;"> Mergina nusileido nusiplauti rankų – nuo važinėjimosi Londono autobusais jos buvo lipnios. Tada pakilo į viršų – jai priklausė visa mansarda. Tryliktojo gimtadienio proga tėtis pavertė mansardą paauglės svajonių būstu, ir nors nuo tada ji buvo ne kartą perdažyta, išliko miela. Sofija ketino eiti tiesiai į savo kambarius, nes galvojo, kad tėvo nėra namie, tačiau praeidama pro pirmojo aukšto laiptų aikštelę išgirdo iš svetainės sklindantį tėčio balsą.
Mergina nusišypsojo ir pasuko kita kryptimi, atvėrė dvigubas svetainės duris ir grakščiai įžengė.
– Tėveli! Kaip malonu! Nežinojau, kad esi namuose, – prabilo ji.
Tuomet sustojo ir apmirė. Tėtis buvo ne vienas. Dideliame kambaryje buvo dar vienas žmogus. Sofijai užgniaužė kvapą, kai į jį pažvelgė.
Tai buvo jau matyto automobilio vairuotojas.
Dabar jis atrodė dar nuostabesnis nei tuomet, kai jų žvilgsniai trumpam susitiko. Vyras buvo aukštas – aukštesnis už ją ir tėtį. Lieknas kaip smilga, vilkėjo puikiai tinkantį kostiumą, baltutėlius marškinius, buvo pasirišęs tamsų dryžuotą kaklaraištį – Sofija atpažino Italijos meistrų darbą. Tačiau ne drabužiai privertė užgniaužti žadą, o širdį daužytis pasiutusiu greičiu, bet kūnas, kurį tie drabužiai slėpė, veidas – Dieve, koks tobulas veidas: smakras, skruostikauliai, nosis ir akys. Tos tamsios ilgomis blakstienomis akys žvelgė į ją ir žadino dar nepatirtus jausmus.
– Sofija, brangioji, leisk pristatyti svečią.
Tėvo balsas sugrąžino į tikrovę, bet ji vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo viduryje svetainės stovinčio vyro. Mirtinai gražaus. Šis apibūdinimas jam puikiai tiko. Tiesiog mirtinai gražus. Ji norėjo tiesiog žiūrėti – nieko negalėjo padaryti. Jai užėmė kvapą. Tiesiogine šio žodžio prasme.
– Tai – Nikosas Kasandrosas. O čia – mano duktė Sofija.
Nikosas Kasandrosas. Vardas vis skambėjo galvoje keldamas malonius pojūčius. Sofija sau pažymėjo, kad jis – graikas. Nikosas Kasandrosas. Užsisvajojusi vis kartojo vardą ir lyg per rūką išgirdo, kaip tėvas juos supažindino. Lyg per rūką ji girdėjo save atsakant kažką malonaus. Tada Nikosas Kasandrosas ištiesė ranką ir kažką pasakė žemu balsu. Ji nesuprato, tik gėrėjosi žemu tembru, klausėsi, kaip jis lėtai taria žodžius ir juto nežymų akcentą, nors jo anglų kalba buvo nepriekaištinga. Sustingusi ji įdėjo savo delną į vyriškio delną.
Delnas ir pirštai buvo vėsūs ir stiprūs, o vos tik prisilietė, Sofija pajuto, kaip kūnu nuvilnijo dar viena keista jausmų banga. Mergina ištraukė savo delną, tačiau ir toliau stovėjo bei įdėmiai žiūrėjo į svečią. Negalėjo atitraukti akių nuo jo veido.
Staiga vyriškis užmerkė tamsių blakstienų apskliaustas akis ir mergina pajuto, kaip vėl užgniaužė kvapą. Tada tėvas vėl prašneko:
– Pone Kasandrosai, mano duktė yra studentė ir man labai pasisekė, kad gyvena su manimi čia, o ne kokiame nors pigiame studentų bendrabutyje. – Jis draugiškai nusišypsojo.
Vyriškis ir vėl žvelgė į ją tamsiomis akimis, o šis žvilgsnis vėl paveikė Sofiją.
– Ką studijuojate? – tiesiai paklausė.
Vėl tas gilus, su vos juntamu akcentu sukrečiantis balsas. Vėl tos akys – tokios tamsios žvelgiančios į ją…
– Muziką, – atsakė šiek tiek sulaikiusi kvėpavimą.
– Tikrai? Kokia jūsų specialybė? – tai buvo tik mandagūs klausimai. Paprasčiausias svečio ir šeimininko dukters pokalbis. Bet Sofijai pasirodė, kad jame slypi kažkas daugiau.
– Fortepijonas, – tik tiek tesugebėjo atsakyti.
– Esu tikras, kad Sofija po vakarienės mums paskambins, – pasakė Edvardas Grantonas. Sofija atsisuko į tėvą.
– Ar ponas Kasandrosas pasiliks vakarienės?
– Jūsų tėvas buvo toks malonus ir pakvietė, – sumurmėjo svečias. Balsas buvo ramus, o tamsios blakstienos slėpė jo akis. – Tikiuosi, nesukelsiu jums nepatogumų.
– O ne! Tikrai ne! – atsakė ji ir vėl pritrūko oro. Paskui jos veidą nušvietė plati šypsena. – Būtų malonu!
Nikosas ramiai pasižiūrėjo į Sofiją. Jo tamsiose ilgomis blakstienomis akyse mergina kažką įžvelgė. Ir tas kažkas, rodos, vėl sukėlė tą keistą jausmų bangą, kurią pajuto, vos išgirdusi jo balsą. Galėjo neatitraukti akių dar vieną ilgą neįtikėtiną akimirką. Skendo jo akių gelmėse ir jautė, kaip jos pačios akys vis plėtėsi…
Tėvo balsas sugrąžino ją į tikrovę:
– Sofija, aš jau pasakiau poniai T., bet būtų malonu, jei užsuktum ir paklaustum, ar nereikia pagalbos. O dabar tau bus nuobodu, nes turiu pasikalbėti su ponu Kasandrosu apie verslą, taigi…
Sofija suprato užuominą.
– Taip, žinoma. Aš… Pasimatysime vėliau. – Ji mandagiai linktelėjo vyrui, atėmusiam kvapą, tada pasisuko išėjimo link, nors mieliau būtų pasilikusi čia ir spoksojusi į jį, gėrėjusis juo…
Vyras atidarė jai duris. Sofija stabtelėjo, Nikosas staiga nusišypsojo.
– Migdolo žiedas, – sumurmėjo ir pirštais labai švelniai nubraukė nuo plaukų netyčia užsilaikiusius žiedlapius. Merginos akys ir vėl sužibėjo, ji virptelėjo. Sulaikė kvapą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
