virš jų gyvenu.
Rendis prisimerkė.
– Eliza – mano draugė, todėl patariu: nė nebandyk jos liesti. Jeigu nuskriausi – kaltink save.
Volkeris sučiaupė lūpas, kad netyčia nešyptelėtų. Tą žmogeliuką sutraiškytų vienu pirštu – net ir po stiprių išgertuvių. Ir dar liktų užtektinai parako bėgimo take įveikti mylią. Mažiausiai. Per kokias keturias minutes… Įžūli Rendžio poza tikrai prajuokintų, jeigu nebūtų tokia nuoširdi. Nepaneigsi, dėl Elizos šis vyras pasirengęs perkąsti gerklę.
– Nurimkite, aš tik noriu jai padėti, – draugiškai tarė Volkeris. – Juk mes kaimynai. Tik kaimynai…
– Tiek to, patikėsiu. Bet atsimink, Eliza patyrė daug vargo – daugiau nei priklauso tokiai jaunai būtybei. Jos negalima skaudinti, vargšelė to tikrai nenusipelnė.
– Visiškai sutinku.
Volkeris neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl šis žmogus jam pasakoja liūdną savo draugės gyvenimo istoriją, bet tegul. Rendis ištraukė ratą iš bagažinės ir nusinešė į vidų. Po minutėlės sugrįžo.
– Išsirink iš šių dviejų. Abiejų padangos geros – kur kas saugesnės už senąją. Nuleisiu kainą, nenoriu tavęs apiplėšti. Dėl Elizos.
– Dėkoju.
Rendžio akys gudriai prisimerkė.
– Aš netgi tėkštelėsiu ant to rato šlakelį purvo – gal tavo kaimynėlė nė nepastebės, ką iškrėtei.
Volkeris prisiminė juokingą Elizos pasiaiškinimą, kodėl neturi atsarginio rato, ir šyptelėjo.
– Puiki mintis.
– Mieloji, per smarkiai daužai, – ramiai tarė ponia Ford ir gurkštelėjo kavos. – Negražiai apkeps ir neužsidės plutelė.
Eliza trinktelėjo kočėlu į tešlą. Kaimynė, be abejo, teisi.
– Man ir nereikia plutelės! Juk turiu ant kažko išsilieti! Aš pykstu! Surado kvailę! Nejaugi jis iš tikrųjų mano, kad neatskirsiu naujos padangos nuo senos? Kaip vyriška! Įdomu, ar visi vyrai įsitikinę, kad moterys nėra mačiusios automobi- lio rato? O gal tik aš viena darau tokį įspūdį? Visai nenu- stebčiau!
– Ššš… Žmogus tik norėjo padėti.
– Kokią jis turi teisę padėti? Kas jis man – draugas, bičiulis? Kiek laiko čia gyvena? Na, sakykite, kiek? Mėnesį? Iki šiol mudu nė nesisveikinome! Ir staiga – tik pagalvok! – geradarys perka padangas! Man tai visai nepatinka. Visiškai!
– O man pasirodė be galo romantiška.
Eliza šiaip ne taip susiturėjo neužvertusi akių. Ji, aišku, myli tą senutę, bet, dievaži, ponia Ford ir paprastą žolę laiko romantikos viršūne.
– O taip! Tik ponulis dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių leido sau pavadovauti. Nusprendė ir nupirko… nematė jokio reikalo pasitarti, atsiklausti. Dievai žino, ko už tai tikisi. – Gali tikėtis, ko tik nori, špygą jam taukuotą, – purkštelėjo mintyse Eliza.
Ponia Ford papurtė galvą.
– Eliza, tu neteisi. Volkeris – šaunus vyras, geras žmogus. Buvęs laivyno karininkas. Pamatė, kad neišsiversi be pagalbos, ir padėjo.
Štai kas labiausiai užknisa: įgrisusi dainelė „neišsiversi be pagalbos"! Įdomu, koks jausmas turėti atsidėjus pluoštelį šlamančiųjų juodai dienai… arba prakiurusiai padangai?
– Neturiu jokio noro būti jam skolinga.
– Nei jam, nei kam nors kitam. Tu, vaikeli, pernelyg savarankiška. Nepriklausoma. Bet, mieloji, juk jis vyras. O vyrai visada džiaugiasi galėdami pasitarnauti moterims.
Ponia Ford netrukus švęs devyniasdešimtąjį gimtadienį. Smulki, grakšti moterytė, viena iš tų istorinių retenybių, kurios vis dar šluostosi lūpas nėriniais apkraštuotomis nosinaitė- mis. Jai teko laimė gimti tais laikais, kai vyrai grūmėsi su gyvenimo negandomis, o svarbiausias moterų darbas buvo paruošti skanią vakarienę ir ją ruošiant nepriekaištingai atrodyti. Tai, kad daugybė moterų nuo tokio gyvenimo išprotėjo arba prasigėrė, buvo tik nelaimingas atsitiktinumas, nevertas padorios, mandagios visuomenės dėmesio.
– Skambinau Rendžiui, – burbtelėjo Eliza. Ji įdėjo tešlą į skardą, apspaudė ir pašovė į orkaitę. – Sakė, kad padanga kainavo keturiasdešimt dolerių. Bet aš jį pažįstu – meluos net susiriesdamas, jeigu jau įsikalė į galvą, jog būtina palengvinti mano dalią, todėl spėju, kad kainuoja bent penkiasdešimt.
Piniginėje šiuo metu žaliavo lygiai šešiasdešimt du doleriai, kurie jau buvo pasmerkti po pietų likti parduotuvėje. Einamojoje sąskaitoje – apskritas nulis, ir vargu ar jis kada apleis savo pozicijas. Vienintelė paguoda, kad po dviejų dienų gaus atlyginimą.
– Jeigu galėčiau įpirkti naują padangą, jau seniai ją turėčiau, – sumurmėjo Eliza.
– Hm, toks daiktas kur kas praktiškesnis už puokštę gėlių, – garsiai svarstė ponia Ford, – arba dėžę šokoladinių saldainių.
Eliza pagaliau nusišypsojo.
– Patikėkite, Volkeriui nė į galvą nešautų rėžti aplink mane sparną.
– Negali žinoti.
Ji gali. Netgi yra tvirtai įsitikinusi. Volkeris jai pagelbėjo, nes… nes… Eliza susiraukė. Tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl taip karštai puolė į pagalbą. Ko gero, jį sujaudino graudus vaizdelis: nusiplūkusi moteris kariauja su nelinkusiomis bendradarbiauti veržlėmis… Puikumėlis!
Eliza įnirtingai kočiojo kitą gabalą tešlos. Nuvežusi Zoją į svečius grįždama susigundė stabtelėti prie „Yakima" [ „The Yakima Valley Growers–Shippers Association" – garsus Yakimos miesto (Vašingtonas) vaisių ir daržovių augintojų bei tiekėjų susivienijimas. (Čia ir toliau − vert. past.)] vaisių parduotuvės. Ir gerai, nes pavyko nučiupti juokingai pigių mėlynių. Kol dukrytė pasilinksmins, spės iškepti tris pyragėlius.
– Pyragus užbaigsiu grįžusi iš parduotuvės, – sumurmėjo Eliza. – Gal vieną nunešti jam?..
– Tai bent mintis! Blizganti! Įsivaizduoju, ką jis pagalvos paragavęs tavo kepinių. – Ponia Ford patenkinta nusišypsojo.
Eliza sunkiai atsiduso.
– Ar tik nesumanėte papiršliauti?
– Tokia jauna moteris negali gyventi vieniša. Tai prieštarauja gamtos dėsniams.
– Na ir kas? O man patinka būti nenormaliai, tai pririša prie žemės, sulaiko nuo skrajojimo padebesiais.
Ponia Ford liūdnai palingavo galvą, išgėrė paskutinį gurkšnį kavos ir iš lėto sunkiai atsistojo.
– Turiu
